„TORNADO“ KREPŠINIO MOKYKLA Sporto psichologas Šarūnas Klizas: šiųmetis įdirbis komandose vis stiprės ir labiau reikšis su kiekvienomis rungtynėmis
2021 birželis 11 d., penktadienis
2020/2021 metų sezone „Tornado“ krepšinio mokykla nusprendė dar didesnį dėmesį skirti žaidėjų ugdymui ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir už jos ribų. Prie mokyklos kolektyvo prisijungė kineziterapeutas Laimonas Šiupšinskas ir sporto psichologas Šarūnas Klizas. Būtent pastarąjį pakalbinome apie darbą su „Tornado“ krepšinio mokyklos komandomis.
- Jūs dirbote su penkiomis komandomis, bendravote su žaidėjais, treneriais, tėveliais. Matėte tikrą „Tornado“ krepšinio mokyklos virtuvę, kokį įspūdį ji paliko?
- Puiki. Organizacija orientuota ne tik į rezultatą, bet ir gerą krepšininko savijautą. Tai labai dera su psichologine pusiausvyra ir komfortu, ties kuriuo ir koncentruojasi mano darbas.
- Komandos, su kuriomis dirbote, buvo labai skirtingo amžiaus. Kaip priėmė Jus vyresni žaidėjai ir kaip tai darė tik savo krepšininko kelią pradėję vaikai?
- Paauglystės laikotarpis visada yra sudėtingas. Manau, ne tik psichologija, bet ir kitus patarimus tokio amžiaus jaunuoliai priima sunkiau. Čia labai svarbus tėvelių faktorius. Jei jie prisideda su neįkyria kontrole, viskas būna veiksmingiau. Be to jaunam žaidėjui vyresnis žmogus yra šioks toks autoritetas. Tuo tarpu paaugliai neprisileidžia tėvelių į savo darbą su savimi, o patiems neužtenka gyvenimiškos patirties tai padaryti tinkamai bei nuoširdžiai ir rezultatai nėra tokie ryškūs kaip jaunesniame amžiuje.
Puikus to pavyzdys Manto Lauraičio vadovaujama 2009 m. gim. komanda, kur, nors ir darbas vyko nuotoliniu būdu, labai stipriai į procesą įsitraukė tėveliai, kontroliavo pratimus ir stebint juos aikštelėje atpažinau daug įgūdžių kuriuos bandžiau suformuoti. Be to ir pats Mantas į šį procesą labai įsitraukė, konsultavosi ir asmeniškai, todėl šios komandos rezultatais esu labai patenkintas.
- Kokių bendrų bėdų ir įgūdžių trukumų pastebėjote komandose?
- Viena iš pagrindinių pastabų būtų trenerių ir tėvelių bendravimas. Čia matau nesusikalbėjimą. Aš visada sakau ir mokau, kad tėveliai yra svarbi dalis, jie turi savo nuomonę, jie turi teisę ją išsakyti, tai yra jų vaikai ir nuo atsiriboti nėra gerai. Aš nesakau, kad jie turi kištis į treniravimo procesą, bet tikrai nėra sunku kas tris mėnesius ar prieš sezono pradžią ir jo pabaigoje sudaryti sąlygas tėveliams pasisakyti, atsakyti į jų klausymus ir net paprašyti jų pagalbos. Pavyzdžiui artėjant atkrintamosioms paprašyti tėvelių neišvežti žaidėjų atostogauti ar užsiimti asmeniniais reikalais, kad būtų galima svarbiausiose kovose remtis pilna sudėtimi.
- Žaidėjų ir tėveliu vaidmuo aiškus. O koks šioje dėlionėje trenerio vaidmuo?
- Pirma, tai trenerio vaidmuo yra pagrindinis, jei kalbėtume apie sportinius pasiekimus. Tada turime suprasti, kad vaikas turi du autoritetus gyvenime – tėvai ir treneris. Tai yra natūralu. Ir kai vienas iš šių autoritetų ima elgtis nesąžiningai ir savo autoritetą kelia kito sąskaita, tai nėra gerai. Todėl bendraudamas su tėveliais visada akcentuoju, kad jei jūs matote, kad treneris suklydo, o neklystančių nebūna, jokiu būdu neaptarinėkite to girdint sportininkui ir nežeminkit trenerio autoriteto. Nes tada įsijungia kitas mechanizmas, žaidėjas neįsiklauso į trenerio reikalavimus, kažkur nepadaro to ko prašo ir bendras komandos rezultatas kenčia.
- Gal galėtumėte atskleisti, kaip vyko pats darbas?
- Aš turiu išbandytą sistemą, kurią taikau atsižvelgdamas į sportininkų amžių. Jaunieji krepšininkai viską pradeda nuo nesudėtingų užduočių, stengiuosi jų neapkrauti savarankišku darbu, viskas vyksta žaismingai ir linksmai. Metodika remiasi į žaidėjo savivokos ugdymą, kad jis skirdamas pusvalandį savarankiškam darbui išsiugdytų psichologinius įgūdžius, kurie jam reikalingi žaidžiant aikštelėje. Vėliau pereiname prie sudėtingesnių pratimų ir tas psichologinis pyragas sluoksniuojasi. Vieni psichologiniai įgūdžiai perdengia kitus ir gauname savitvardos pilną vaiką, kuris išėjęs į aikštelę mėgaujasi žaidimu. Tai nereiškia, kad darau bet ką, bet pildydamas trenerio planą nebijau imtis atsakomybės, nebijau veržtis, atlikti metimo. Su vyresniais žaidėjais pajutus, kad jiems tai įdomu ir jie tai priima, galima pradėti jau nuo rimtesnių metodikų. Čia svarbu juo įtikinti, kad sporto psichologija gali jiems padėti tapti stipresniais. Šioje vietoje didelis pagalbininkas tampa treneris, kuris parodo savo pavyzdžiu, kad sporto psichologas yra specialistas iš kurio verta pasimokyti.
- Kiek laiko skyrėte vienai komandai?
- Su kiekviena komanda dirbome 3-4 mėnesius. Bet sporto psichologija, kaip ir įprasta psichologija nėra tikslusis mokslas ir laiko ar kiti matavimo vienetai čia neegzistuoja. Psichologijos nauda nėra lengvai išmatuojama, jos nepasversi, įmestų taškų skaičiumi neišmatuosi. Žinoma, treneris pastebi tam tikrus pokyčių ženklus, kaip aktyvesnis palaikymas nuo suoliuko, nepalūžimas atsiliekant, bet visuminiams pokyčiams reikia laiko įsitvirtinti. Išsiugdyti psichologiniai įgūdžiai būtini gerai savitvardai yra daugiasluoksniai, tarpusavyje persidengiantys, ir stiprinantys vienas kitą. Pavyzdžiui "tikslo užsibrėžimo" įgūdis stiprina "pasitikėjimą savimi", ir atvirkščiai. Todėl psichologinis stabilumas ateina kompleksiškai, palaipsniui, bet neišvengiamai. Šiųmetis įdirbis komandose vis stiprės ir labiau reikšis su kiekvienomis rungtynėmis, nes sportininkai jaus vis didesnį užtikrintumą, savitvardą, o treneris matys kiek kuriuose rungtynių epizoduose gali išspausti iš savo komandos maksimumą. Todėl tobulėjimas per darbą su savimi turi būti nenutrūkstamas procesas be sporto psichologo pagalbos, o ne tik trijų-keturių mėnesių "projektėlis" po kurio nustojama dirbti su savimi.
- Tiek pokalbio metu sezono pradžioje, tiek dabar Jūs išskiriate tris sėkmingos komandos dėmenis – treneris, žaidėjas, tėveliai. Kokius galėtumėt duoti patarimus kiekvienai iš šių grupių?
- Pradėkime nuo sportininkų. Jie turi pasitikėti treneriu, rungtynių nebijoti, o eiti jomis pasimėgauti ir nesusikoncentruoti į rezultatą. Koncentruotis reikia į savo žaidimą ir stengtis maksimaliai gerai padaryti tai ką galiu. Tada yra aiškus tikslas, nėra vidinės įtampos. Jei su trenerio pagalba žaidėjas prieš kiekvienas rungtynes turės išsikėlęs tikslą ir jo maksimaliai sieks, pergalė bus neišvengiamas dalykas. Treneriai turi skirti daugiau dėmesio bendravimui su tėvais. Tėvai už vaikus priima kai kuriuos sprendimus ir jei ryšys tarp trenerio ir tėvų nutrūksta, lemiamais etapais mes negauname iš jų pagalbos ir tai atsiliepia komandos rezultatams. Taip pat treneriai turėtų skirti laiko domėjimuisi apie bendravimą su skirtingo amžiaus vaikais. Vienaip bendrauti su suaugusių komanda, kitaip su paauglių komanda ir visai kitaip su jauniausiais savo žaidėjais. Čia svarbus balso tembras, pagyrimai ir visa kita specifika. Tėveliams kaip jau ir minėjau, patarčiau pasitikėti treneriu, pasitikėti krepšinio mokykla. Ir pagaliau pradėti vertinti trenerio ir mokyklos pastangas ugdant jų vaikus. Apie trenerio darbą neišsiplėsiu, bet labai retas atvejis, kuomet mokykla taip kompleksiškai pasižiūri į traumų prevenciją, fizinį pasiruošimą, psichologinį darbą. Mano praktikoje dažniausiai tai būna tėvelių iniciatyva ir darbas vyksta individualiai. Mūsų atveju darbas vyko ir su treneriais, ir su komanda, ir su tėveliais, o tai puikus pavyzdys visiems ir tai reikia vertinti. Pabrėžiau jau ne kartą, kad psichologinis stabilumas padeda ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir mokosi vaikas labiau koncentruotai bei nepasimeta kitose įtemptose gyvenimo situacijose bei priima geresnius sprendimus.
„Tornado“ krepšinio mokykla džiaugiasi bendradarbiavimu su Šarūnu Klizu ir tikisi, kad bendradarbiavimas vyks ir ateinančiame sezone. Daugiau Šarūno minčių ir patarimų tiek sportininkams tiek jų tėveliams galite rasti jo Facebook’o paskyroje – Sporto psichologija LTU.
