Net penki „Tornado“ KM krepšininkai „Žalgirio“ dubleriuose!

2019 spalis 23 d., trečiadienis

Jau į pabaigą eina pirmasis mėnuo, kai prasidėjo Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) čempionatas. Šiemet jis kaip niekad įdomus „Tornado“ krepšinio mokyklos kolektyvui, nes Žalgiris - 2 komandoje net penki mokyklos auklėtiniai. Prie praėjusį sezoną jau žaidusio Nedo Kanclerio (2000 m.g.) šiemet prisijungė pernai Žalgiris – 3 ekipoje debiutavę Gytis Mačionis (2001 m.g.), Karolis Babušis (2000 m.g.), Paulius Murauskas (2004 m.g.) ir Justinas Ramanauskas (2000 m.g.).

Ekipa sezoną pradėjo pergalingai, bet maloniausia buvo stebėti, jog „Tornado“ KM auklėtiniai ne šildo atsarginių žaidėjų suolelį, o nemažai laiko praleidžia ant parketo ir tampa svarbiais žaidėjais Žalgiris – 2 komandoje.

Daugumos akys sezono pradžioje greičiausiai krypo į penkiolikmetį Paulių Murauską, kuris savo fiziniais duomenis nenusileidžia keliais metais už jį vyresniems krepšininkams. Dviejų metrų ūgio jaunuolis pernai Regionų krepšinio lygoje (RKL) vidutiniškai pelnydavo po 7 taškus per rungtynes, atkovodavo po 4 kamuolius ir rinkdavo po 8 efektyvumo balus. Nors pasirodymas nebuvo įspūdingas, Paulių buvo nuspręsta registruoti NKL. Per pirmąsias rungtynes su Vilniaus „Perlo“ krepšininkais, pelnydamas 12 taškų ir surinkdamas 16 naudingumo balų, Paulius pademonstravo, kad šioje komandoje jis atsidūrė ne veltui.

„Paulius jau nuo mažens buvo išsikėlęs sau tikslus, tik gal garsiai nedeklaravo, bet norą dirbti rodydavo visada, - apie jaunąjį talentą kalbėjo treneris Donatas Mikulevičius. – Jis nuo mažens atrodė išskirtinai bendraamžių tarpe, nes buvo aukštesnis už visus, o laikui bėgant tai tik ryškėjo dar labiau. Jam būdavo kiek sunkiau sukoordinuoti savo kūną, bet noro ir atkaklumo netrūko. Visada pasižymėjo nebloga plastika, ko galėjo pavydėti net mažesnio ūgio vaikai. Nuo mažens norėdavo dominuoti, būti lyderiu, kas jį priversdavo daug klysti, nors rungtynių metu sugebėdavo priimti protingus sprendimus. Būdavo momentų, kai sakydavo, jog neįmanoma ir sunku, bet visada pavykdavo jį įtikinti, kad nieko nėra neįmanomo. Apmąstydavo, įvertindavo situacijas, įsikvėpdavo naujo pasitikėjimo ir tai perteikdavo visai komandai. Laikui bėgant, Pauliaus mąstymas subrendo, jis pradėjo suprasti, kad vienas pergalės neiškovosi ir tam reikalingi komandos draugai. Jautė, kada reikia komandą „patraukti“, kada pabūti šešėlyje, kai kitiems gerai einasi, o savo dominavimu draugus visada išvesdavo į geras padėtis. Iš šono žiūrint, gal atrodo, kas čia tokio, bet 13 – 14 metų vaikui tai buvo didelis darbas, kada tu esi lyderis, perlipti per save ir užleisti bent laikinai tą poziciją kitiems. Nedažnas atvejis, kada penkiolikmetis pakviečiamas žaisti į RKL, tuo labiau į NKL. Tikiu, kad nebuvo lengva prisitaikyti prie kitų greičių ir kitokių jėgų, bet, manau, kad jam viskas pavyksta neblogai. Aikštelėje praleidžia virš 10 minučių, per jas tikrai neblogai atrodo. Visi tikisi iš Paulius daug ir visi suprantame, kad NKL tai tik ilgo kelio pradžia. Tikėkimės pašaliniai dirgikliai ir didelis dėmesys jam nesutrukdys, o koks kelias laukia Pauliaus, priklausys tik nuo atsidavimo ir juodo darbo“.

Be abejo, apie naujas patirtis pakalbinome ir pati Paulių Murauską: „Kai buvau mažiukas, nekėliau sau jokių tikslų, tiesiog labai mylėjau krepšinį ir norėjau juo mėgautis. Kadangi buvau aukštesnis už kitus bendraamžius, man nebuvo sunku žaisti Moksleivių krepšinio lygoje, ypač savo metų čempionate. Kiek sunkiau buvo, kai prisijungiau prie 2003 m. g. vaikinų Tornado KM – „Sharp“ komandos, kur buvo leidžiama dvigubinti ar trigubinti. Visada daug dirbau papildomai, nes žinojau, kad be sunkaus darbo bus sunku pasiekti savo svajonę. O ji turbūt kaip ir daugelio krepšininkų – būti geru NBA žaidėju. Kartais neužtenka vien talento ar gerų fizinių duomenų, reikia išlieti ir prakaito. Kalbant apie šiuos metus, kai sužinojau, kad žaisiu Žalgiris – 2 komandoje, NKL. Iš tikrųjų, nelabai apsidžiaugiau. Nemaniau, kad esu pasiruošęs ten žaisti. Kažkaip galvojau, kad viskas įvyks lėčiau, bet dabar džiaugiuosi. Esu patekęs į labai geros organizacijos rankas! Dabar man vis dar sunkiausia priprasti greičio ir fizinio kontakto, bet, manau, su laiku viskas bus tik geriau. O kaip seksis ateityje, priklausys tik nuo mano darbo!“.

Dar vienas „Tornado“ KM auklėtinis, debiutavęs Žalgiris – 2 komandoje, jau vadinamas naujuoju „Milakniu“ – Karolis Babušis. 190 cm ūgio gynėjas savo taikliais tritaškiais metimais į neviltį varo varžovus.  Šiame NKL sezone K. Babušis tolimus metimus realizuoja aukštu 44 proc. tikslumu (14/32) ir per mačą pelno po 12,8 taško.

„Karolis pas mane sportuoti atėjo iš futbolo, - pasakojo snaiperio pirmasis treneris Andrius Macijauskas. – Ten jis buvo lyderis, o netrukus lyderiu tapo ir krepšinio aikštelėje. Kai Karolis prisijungė prie savo amžiaus komandos, stebėjau jo tobulėjimą iš šono. Nors jo brendimas atsiliko nuo bendraamžių, jo asmenybei ir talentui, tai netrukdė. Priešingai , visada turėjo kovoti ir tai neleido jam užmigti ant laurų“

„Kai žaidžiau MKL, didžiausias mano noras buvo būti pastebėtam, išsiskirti kažkokia savybe ir po truputį kilti aukščiau, - pasakojo Karolis Babušis. – Visada stengiausi išlaikyti gerą tritaškių pataikymo procentą viso sezono metu ir treneris man nuolat tai akcentuodavo. Stengiausi nesustoti tobulėti. Nepraleisdavau treniruočių, per jas atiduodavau visą save, kiekvieną vasarą daug laiko skirdavau tobulinti save, kad būčiau geresnis ir stipresnis. Kai sužinojau, kad esu pakviestas žaisti Žalgiris – 2 komandoje tikrai apsidžiaugiau. Kitaip, manau, ir negali būti! Kai tai yra vaiko krepšininko svajonė, turėti tą užrašą „Žalgiris“ ant krūtinės ir, kai tavo darbas yra vertinamas, tikrai labai malonu. Pradžioje reikėjo priprasti prie disciplinos, darbo etikos, naujų veidų, bet neilgai trukus visi pasidarėme savi ir dabar komandoje yra tikrai puiki atmosfera. Žiūrint į ateitį, labiausiai noriu kuo daugiau nustebinti visus ir kilti aukštyn kol tik bus galima“.

Justinas Ramanauskas, praėjusiame sezone atstovavo „Žalgiris – 3“ ekipai, rungtyniavusiai Regionų krepšinio lygoje (RKL), vėliau papildė NKL žaidžiančios Jonavos „Sintek – Jonava“ komandos gretas, o šiemet sulaukė kvietimo prisijungti prie Žalgiris – 2 ekipos. Vaikinas nuo sezono pradžios sėkmingai įsiliejo į komandos gretas ir vidutiniškai pelno po 12 taškų.

„Visada norėjau būti lyderiu savo komandoje, išsiskirti iš kitų, būti pastebėtam ir išeiti į aukštesnį lygį, vyrų krepšinį, - apie savo mintis iš vaikystės pasakojo Justinas Ramanauskas. – Žaisti MKL buvo labai smagus laikotarpis, išlikę tik kuo geriausi prisiminimai. Kai pradėjau žaisti tarp vyresnių ir RKL pasidarė šiek tiek sunkiau, tekdavo prisitaikyti prie stipresnių varžovų. Per visus tuos metus, kai žaidžiau krepšinį, įdėjau nemažai darbo, visada stengdavausi pasiimti kuo daugiau iš treniruočių ir trenerių ir didžiąją savo laisvo laiko dalį skyriau krepšiniui. Žaisti ir treniruotis man visada būdavo didžiausias malonumas. Apsidžiaugiau, kai pakvietė į Žalgiris – 2 komandą. Čia tikrai turime pačias geriausias sąlygas tobulėti, gauname išskirtinį dėmesį ir labai smagu, kad komandoje visi jauni! Visi gerai vieni kitus pažįstame, labai gera atmosfera. Aišku, reikėjo laiko priprasti prie naujo trenerio, bet dabar jau viskas nusistovėjo ir jaučiuosi labai gerai būdamas čia. Žiūrint į ateitį, didžiausias noras pasiekti kuo aukštesnį lygį, žaisti aukščiausio lygio klubuose ir turėti ilgą ir sėkmingą karjerą“.

Gytis Mačionis į Kauno „Žalgirio“ sistemą persikėlė tiesiai iš „Tornado“ krepšinio mokyklos.  Praėjusį sezoną, kai prisijungė prie komandos, žaidusios Regionų krepšinio lygoje. Tada aikštelėje jis praleisdavo po beveik 30 minučių ir vidutiniškai pelnydavo po 11,5 taško. Šį rudenį talentingas krepšininkas palypėjo laipteliu aukščiau ir buvo pakviestas į Žalgiris – 2 ekipą. Labai gaila, kad sezono startą Gyčiui apkartino liga, tačiau, net neabejojame, kad atsigavęs Gytis sužibės ant NKL parketo.

„Gytis pas mane sportuoti pradėjo nuo trečios klasės, - pasakojo vienas iš G. Mačionio trenerių Andrius Macijauskas. – jis buvo toks pat kaip Karolis Babušis – kovingas, nebijojo kontakto, neverkė po pralaimėjimų, darbštus ir labai draugiškas. Prie šių išskirtinių savybių dar prisidėjo ir fizinės – didžiulė ištvermė, greitis ir jėga. Nuo pirmųjų dienų matėsi, kad iš jo gali išaugti profesionalus krepšininkas. Manau, kad tiek Gyčiui, tiek Karoliui pasirinkus bet kokią sporto šaką, dabar jie būtų buvę tos šakos profesionalai“.

Pats Gytis nuo mažens visiems garsiai deklaravo, kad užaugęs žais NBA ir niekur kitur: „Dabar tos svajonės jau kiek išblėso, tačiau tokios sąvokos kaip motyvacija ir tobulėjimas yra mano kasdienybė. MKL žaisdavau už dvi komandas – už savo metus ir už vyresnius. Sunkiausia būdavo pritapti prie 2000 m. komandos ir žaisti prieš vyresnius, nes vaikų amžiuje tie vieni metai yra daug. Vyrų krepšinyje to jau nebesijaučia. Visą laiką kol sportavau žinojau, kad treniruotės yra šventas dalykas – jeigu nesitreniruosi ir neugdysi savo valios – nebus ir rezultato. Po praėjusio sezono RKL, šiek tiek tikėjausi, kad būsiu pakviestas į Žalgiris – 2 komandą. Kai rinktinės metu sulaukiau „Žalgirio“ vadybininko skambučio, tikrai buvau laimingas. Mano nuomone, Žalgirio sistema apskritai yra viena geriausių Europoje. Čia vyksta kruopštus ir atsakingas darbas kiekvieną dieną. Negali būti atsipalaidavęs, nepasiruošęs ir pan. Krepšinis man yra gyvenimo dalis. „Kaifuoju“ jį žaisdamas, dirbu kiekvieną dieną, nes man tai kaip šventė, o rezultatus pamatysime ateityje“.

Aukštaūgis Nedas Kancleris buvo pirmasis, pravėręs Kauno „Žalgirio“ sistemos duris. Šiemet jam jau trečiasis sezonas Žalgirio dublerių komandoje.

„Kai iš MKL perėjau į vyrų krepšinį, sunkiausia buvo priprasti prie kontakto, - pasakojo Nedas. – Jis labai skiriasi. Taip pat labai sunku būdavo greitai priimti teisingus sprendimus aikštelėje. Jei suklysdavai, iš vyresnių gaudavai „velnių“. Aišku, iš to mokomės, todėl stengiausi viską priimti kaip pamokas. Per tuos kelis metus pasikeitė ir keli treneriai, todėl dar vienas išbandymas yra prisitaikyti prie jų visų. Kiekvienas ateina su savo skirtingomis sistemomis, naujais deriniais, kitokiu krepšinio suvokimu, tradicijomis. Vis tik iš komandos jaučiasi didelis palaikymas, esami visi kaip viena šeima – nuo trenerių iki daktarų. Visi kaip vienas kumštis, kuris siekia to paties tikslo!“

Treneris Šarūnas Zablockis MKL dirbo net su keturiais auklėtiniais, žaidžiančiais Žalgiris – 2 komandoje, todėl turbūt geriausiai iš visų matė jų kasdienį tobulėjimą. „Visų pirma, tai jie visi buvo labai geri vaikai, - kalbėjo treneris Šarūnas Zablockis. – Už tai, aišku, didžiausias ačiū juos auklėjusiems tėveliams. Visa 2000 m. g. vaikinų komanda buvo labai spalvinga. Karolis su Justu buvo labai darbštūs ir su jais būdavo labai lengva dirbti, nes jie mylėjo krepšinį. Negaliu pasakyti, kad jiems trūko talento, tačiau, patikėkite, kiek jie daug įdėjo darbo. Salės budinti darbuotoja net prašydavo jų, kad po vakarinių treniruočių eitų namo ir juokaudavo, kad jie liks miegoti salėje. Aišku, abu turėjo tvirtą charakterį ir jiems tikrai nebuvo lengva 9 metus dirbti su manimi, nes spausdavau kaip reikiant, ypač Karolį. Nedas visada būdavo vienas iš aukščiausių žaidėjų, protingas ir geras vaikas. Labai geras komandos draugas. Per treniruotes dirbdavo tiek kiek reikia – nei daugiau, nei mažiau, bet sąžiningai. Na, ir kaip daugelis aukštaūgių, turi per švelnų charakterį, kuris dažnai jam kiša koją. Manau, kad sumanus treneris šią jo silpnybę gali paversti stiprybe. Taip pat tikiu, kad Nedas greitu metu pradės demonstruoti gerą žaidimą. Didžiausia kliūtis dėl ko jis nepradėjo anksčiau žaisti geriau, tai, kad iš jo aplinkos per daug žmonių tikėjosi per greito rezultato. Aš Nedu labai tikiu. Gytis Mačionis prie komandos prisijungė vėliau, todėl pradžioje kiek atsiliko. Ne kiek fizine jėga ar noru, bet labiau krepšinio supratimu. Savo sunkiu darbu greitai pasivijo komandos draugus ir kai kuriuos aplenkė. Nuo U16 iki U19 tapo tvirtu startinio penketo žaidėju. Gytis ir Justas buvo iš tų žaidėjų, kurie niekada nesiskųsdavo ir nesakydavo, kad pavargo, kad kažką skauda. Nebent kažkas sulūždavo, ar tekdavo siūti. Taip pat iš jų nesu girdėjęs sakant, kad šitie varžovai silpni ar stiprūs. Ne kartą patys pasiprašydavo dengtis varžovų lyderius. Labai džiaugiuosi dėl visų vaikinų, nes pirmiausia, ką matau, kad užaugo geri jaunuoliai. Na, ir krepšinyje sėkmingai kyla aukštyn, po žingsnelį, bet nuolat pirmyn, už nugaros palikdami kai kuriuos žaidėjus, kurie moksleivių amžiuje buvo vertinami labiau. Dabar jau  viskas jų pačių rankose. Sąlygas tobulėjimui turi idealias ir, jei supras, kad kuo esi geresnis, tuo daugiau turi dirbti, gali nemažai pasiekti“.

Nuotraukos: D. Lukštos ir M. Gailiūno