Psichologas Šarūnas Klizas nutrūkus treniruotėms ir užklupus karantinui turi paprastą patarimą - turėkite tikslą ir viskas bus gerai

Šarūnas Klizas- daktaro laipsnį turintis sporto psichologas-praktikas. Jis vienas iš tų nedaugelio psichologų, kurie nori būti šalia komandos, pajausti ją iš vidaus ir tik tada suteikti reikalingiausias psichologines žinias. Ilgą laiką darbavosi Lietuvos sporto universitete, bandė surinkti sporto psichologų specializacijos grupę, bet suprato, kad Lietuvoje mažai kam patinka prakaito kvapas, daugelis nori sėdėti gražiame kabinete. Kaip pats sako, norint konsultuoti penkiakovininką, turi išmanyti penkias sporto šakas ir su jų specifika susijusias psichologines bėdas, tad tai nėra lengva.

Apie pačią sporto psichologiją, darbą "Tornado" krepšinio mokykloje, kaip suderinti tėvų, trenerio ir žaidėjų ambicijas bei kaip nepasiduoti slogioms karantino nuotaikoms kviečiame paskaityti Šarūno Klizo interviu.

- Be sporto nebūtų ir sporto psichologijos. Tu turi išmanyti sporto šaką, jos specifiką ir tik tada galėsi patarti tinkamai. Aukštame lygyje, kur rezultatą lemią mažos detalės ir sekundžių dalys, būtent psichologija lemia kas taps čempionu ar geriausiu. Nes tu gali ištreniruoti kūną maksimaliai, bet jei nebus tinkamo nusiteikimo, kamuos baimės, galų gale bus sutrikęs miegas, visa tai gali lemti pralaimėjimą.

- Visų pirma tai čia išskirtos dvi grupės, aš išskirčiau tris. Viena grupė, kaip ir minėjot, ta, kur ateina į sportą savo malonumui. Kita yra tokia, kur ateina taip pat savo malonumui, apie tą sporto šaką nieko nežino ir nesistengia sužinoti, bet po dviejų trijų mėnesių jau reikalauja rezultatų, medalių. T.y. neįdėję jokių pastangų nori greito ir gero rezultato. Čia dažniausiai kaltas lieka treneris. Bet, gal, kokia nedėkinga trenerio profesija pakalbėsim kitą kartą. Ir trečia grupė yra ta, kur žino ko nori ir visi kartu kryptingai to siekia. Mano darbas ir prasideda nuo identifikavimo, kokiai grupei priklauso žaidėjas. Jei kalbame apie komandinės sporto šakos atstovus, stengiuosi padėti visų pirma treneriui, kad jis atkreiptų dėmesį į šiuos susiskirstymus ir sakydamas pastabas žinotų kam jas sako. Tarkim motyvuotą, savo tikslo siekiantį, žaidėją gali paspausti stipriau, o tą, kuris sportuoja savo malonumui, gal geriau ieškoti kitų priėjimo būdų.

- Darbas vyksta trimis kryptimis. Tai darbas su treneriu, su vaikais ir su tėveliais. Treneriui stengiuosi padėti tiek bendravime su auklėtiniais, tiek parodant kokie skirtingi vaikai yra. Stengiuosi atkreipti dėmesį kodėl vieni ar kiti vaikai netinka viename penkete. Pavyzdžiui jei išleisi į aikštelę penkis cholerikus, jie, tikėtina, susimuš dėl kamuolio tarpusavyje, o jei bus vienu metu aikštelėje penki flegmatikai, tai dalinsis gražiai kamuoliu, bet niekas nesiims atsakomybės ir nežiūrės į krepšį. Vaikams stengiuosi formuoti gerą įgūdį. Jis susiformuoja mažiausiai per tris savaites, todėl tas darbas atrodo pakankamai intensyvus. Tačiau vaikai greitai pajaučia to naudą ne tik aikštelėje, bet ir moksluose ir kitose srityse.

- Labai paprasta – turėkit tikslą. Tada visi kartu to tikslo siekite. Čia jau mano darbas būna, kad tas tikslas būtų optimalus. Tėveliai dažnai nori, kad vaikai būtų "saboniais". Nežinau, kodėl būtent Saboniu nori būti, Lietuvoje yra ir kitų gerų krepšininkų. O jei rimtai, Lietuvoje krepšinyje galima sau kelti tikrai aukštus tikslus, nes čia tai sportas numeris vienas ir pasiekti aukštumas tikrai galima.

- Lygiai toks pats – turėkite tikslą. Vaikai sau gali išsikelti tikslą perskaityti knygą arba dvi. Gali sau pažadėti kasdien bėgti krosą, nesvarbu ar lyja, ar sninga. Jei turite kiemą ar sąlygas pamušinėti kamuolį, galite padirbėti ties kažkokiu technikos elementu. Svarbiausia turėti tikslą kokiu aš noriu būti po karantino ir tada jo siekti.

Šiuo metu Šarūnas Klizas dirba su 2005, 2006 ir 2009 metų gimimo komandomis. Po Naujų metų darbą pradės su kitomis komandomis.

Daugiau Šarūno minčių ir patarimų tiek sportininkams tiek jų tėveliams galite rasti jo Facebook’o paskyroje – Sporto psichologija LTU.