Atletinio rengimo treneris Paulius Sugintas: mano pagrindinė užduotis, kad vaikas kuo ilgiau būtų sveikas ir išvengtų traumų

2021 rugsėjis 22 d., trečiadienis

Vis netylant kalboms ir diskusijoms, kad krepšininkų rengime netinkamas dėmesys skiriamas atletiniam jaunųjų krepšininkų rengimui, „Tornado“ krepšinio mokykla eilę metų tam skiria ypatingą dėmesį. Ne išimtis ir nenumaldomai artėjantis šių metų sezonas. Visos Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje (MKL) žaidžiančios komandos turės atletinio rengimo pratybas su trečius metus mokykloje dirbančiu atletinio rengimo treneriu Pauliumi Sugintu.

Pauliaus pirmtakai mūsų mokykloje, treneriai Aivaras Pranckevičius ir Aurimas Bikulčis atsispyrę nuo vaikų krepšinio puikiai darbuojasi vyrų komandose. Dar pernai pats Paulius darbavosi Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) žaidžiančioje Vilkaviškio „ Perlo“ komandoje, tačiau šiais metais net ir sulaukęs kvietimų iš kelių Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) žaidžiančių komandų pasiūlymų, nusprendė susikoncentruoti į darbą su vaikais ir šį sezoną darbuosis tik vaikų krepšinyje.

Apie tokio sprendimo motyvus, apie vis dar gajus mitus atletiniame rengime bei kokias naujoves atnešė atėjęs dirbti į mūsų krepšinio mokyklą skaitykite išsamiame pokalbyje su Pauliumi.

- Treneri, kokie darbai laukia šį sezoną mūsų mokykloje?

- Darbai jau prasidėję ir jie prasidėjo priešsezoninėje stovykloje Ignalinoje. Ten vyko pasiruošimas sezonui, o sezono metu turėsiu treniruotes su visomis pirmomis komandomis nuo 2011 iki 2004 metų gimimo. Likusios komandos taip pat neliks nuskriaustos, joms yra sudaryti planai, tik gyvo kontakto su jomis nebus ir jie pagal planą sportuos su savo treneriu. Vyksta pastovus ir betarpiškas bendravimas su visais mokyklos treneriais ir atsižvelgiu į visų poreikius.

- Pernai dirbote ir vyrų komandoje, šiais metais susikoncentravote į darbą su vaikais. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?

- Taip, pernai dirbau Vilkaviškio klube, šį sezoną kvietimo sulaukiau iš Utenos ir Pasvalio komandų, kurios žaidžia LKL, bet pasiūlymų atsisakiau. Pernai dirbant su vyrais, tekdavo vaikų treniruotes sudėlioti į tris dienas ir tai padaryti buvo sunku. Norėjosi jaunimui skirti daugiau dėmesio. Nes aš manau, kad reikia dviejų atletinio rengimo treniruočių per savaitę, kad galėtume fizines savybes ugdyti, o ne jas palaikyti. Bet tarp treniruočių turi būti bent dviejų dienų pertrauka, todėl išdėlioti į tris dienas neįmanoma. Todėl priėmėme sprendimą, kad vaikai turi vieną pilną treniruotę su manimi ir vieną kartą aš ateinu į jų krepšinio treniruotę ir jos metu tam tikrą laiko tarpą pasidarom specifinius su krepšiniu susijusius pratimus. Ir mažiau svarbus, bet svarbus argumentas buvo, kad nesinorėjo palikti Kauno, plius man tai finansiškai priimtinesnis variantas.

- Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias treniravime?

- Viskas prasidėjo nuo studijų universitete. Aš norėjau būti šalia sporto, nes nuo mažų dienų iki dabar esu žaidikas ir žaidžiu viską, bet tik po truputį, nieko, taip sakant, rimto. Rimčiau susidomėjau tik regbiu, kai studijuodamas jį pabandžiau. Pavyko prasibrauti ir iki Lietuvos rinktinės. O atletinis rengimas atėjo savaime, daug domėjausi, kadangi tam nereikia talento ar įgūdžių, kaip tarkim krepšinyje ir gali viską išsibandyti ant savęs. Vėliau gavau pasiūlymą dirbti „Tornado“ krepšinio mokykloje, labai užkabino, buvo pirma darbovietė ir viskas įsivažiavo.

- Jūsų idėja buvo krepšinio treniruotės dalį skirti atletiniam rengimui. Esate jaunas specialistas, iš kur ateina idėjos ir drąsa jas siūlyti?

- Tenka daug skaityti apie atletinį rengimą ir daugumoje literatūros parašyta, kad viena treniruotė yra tik palaikymas fizinių savybių. Reikia dviejų. Daug diskutavom su mokyklos direktoriumi kaip geriau tai padaryti, nes krepšininkai turi turėti ir laisvas dienas. Taip priėjom sprendimą apjungti krepšinio ir atletinio rengimo treniruotes ir nušauti du zuikius vienu šūviu.

- Minėjote, kad dirbsite tiek su 2011, tiek su 2004 metų gimimo krepšininkais. Kuo skiriasi darbas su skirtingo amžiaus jaunimu bei kokias didžiausias spragas matote atletiniame rengime?

- Su vyriausiais būna lengviausia dirbti. Jie jau galima sakyti susiformavę, jų darbo etika ir motyvacija visai kitokia ir su jais lengva dirbti. Vidurinioji karta taip pat imli, ten gal tik skiriasi šiek tiek darbo etika, noras, daugiausia ten darbo su pratimų atlikimo technika. Na, o jauniausia karta kelia daugiausia susirūpinimo. Nes jei būdavo sakoma, kad vaikai nenulipa nuo kompiuterių, tai dabar tai ir puikiai matosi. Jiems labai trūksta judėjimo. Treniruočių metu lauke vyresniems duodi pasižaisti futbolą, tai priima džiaugsmingai, žaidžia su azartu. O jauniausiems jis neįdomus, vaikai net taisyklių nežino, ko ankščiau nebūdavo. Reiškiasi vaikai sėdi namuose ir kieme žaidimai nevyksta.

- O su kokiomis baimėmis susiduriate savo darbe? Turbūt tos baimės daugiau iš tėvelių pusės nei iš vaikų?

- Taip, teko girdėti dirbant pernai įvairių nuogąstavimų. Tėvai dažnai klausia ar tikrai vaikams galima dirbti su štangomis, svoriais. Yra baimė, kad bus sustabdytas augimas. Tai čia yra pats didžiausias mitas koks yra likęs iš senesnių laikų. Yra padaryta daugybė tyrimų, parašyta daugybė mokslinių straipsnių ir niekur nerasi parašyta, kad tai stabdo augimą. Kaip tik mokslas rašo, kad jėgą ugdyti reikia nuo 10 metų. Toliau labai svarbu yra greitis. Jo ugdymas. O tėvams atrodo, kad reikia ištvermės, kurios jie ir taip gauna krepšinio treniruočių metu. Didelį dėmesį skirti nuo mažens reikia koordinacijai. Jei grįžti prie jėgos, tai ji pati svarbiausia yra traumų prevencijoje. Nes traumos dažnai įvyksta trūkstant jėgos. Nekalbu apie čiurnas, ten kita specifika, bet visi patempimai, raumenų plyšimai įtakoti per mažos jėgos. O jėgos neištreniruosi be papildomo svorio. Aišku, nereikia baimintis to svorio, nes tik atėjusio vaiko niekas nekiša po 100 kilogramų štanga. Visur žiūrim progresyvumo, pradedam nuo mažų svorių ar tik gumų ir judam į priekį. Taip pat didelį dėmesį treniruočių metu skiriu tam, kad vaikas nepatirtų traumos, nes nieko nėra man baisiau, kai per mano treniruotes būna traumos, nes jų neturi būti, nėra nei greičių, nėra kontakto.

- O kaip galima įvertinti geras buvo atletinio rengimo trenerio darbas ar ne? Yra kažkokie kriterijai?

- Jauniausių vaikų amžiuje tai vien aikštelėje matosi kaip vaikai bėga, kaip pašoka, kaip nusileidžia po šuolio. Būna pagerėjusi koordinacija. Visa kita matosi daugiau testuojant vaikus. Pamatai, kad ir šuolis pagerėjo ir greitis didesnis. Aišku, negali prisiimti visų nuopelnų tik sau vaikų krepšinyje, nes prisideda brendimas ir natūraliai vaikai gerina savo fizines savybes. Taip pat didelį dėmesį kreipiu į tai, kad dalykus darytų taisyklingai, o kai veiksmus atlieki taisyklingai, sumažėja traumų tikimybė. Ir tai yra viena iš svarbiausių sportininko savybių – visą sezoną išlikti sveikam. Jei nusitrauki raumenį, lūžta ranka ar koja, ar atsitinka kitos traumos jaunas žaidėjas iškrenta 2-3 mėnesiams ir tiek užtenka, kad jis gerokai atsiliktų nuo visos komandos. Nes jauname amžiuje sportuodamas tu visą laiką mokaisi kažką naują. Tai užtvaros įvedamos į žaidimą, tai naujas derinys, viskas labai greitai keičiasi. Ir grįžęs žaidėjas turi mokytis daug naujų dalykų, negali padėti komandai ar net praranda motyvaciją sportuoti.

- Prakalbote apie motyvaciją. Dažnai pasitaiko vyresniame amžiuje, kad krepšininkai nori nebe krepšinį žaisti, o eiti į treniruoklių salę ir ten auginti raumenis. Ką jiems galėtumėte patarti?

- Tokį dalyką matau komandose, kur yra anksčiau pradėjusių bręsti vaikų. Ir jaunuolis to nesupranta, nori ir jis raumenų, nors jam dar per anksti, dar jo hormonai neveikia. Pats sportavimas su svoriais ir tas vadinamas raumenų auginimas nėra blogai, bet čia dažnai yra persistengiama. Kaip anksčiau minėjau, jiems reikia laisvų nuo sporto dienų, o treniruoklių salę jie renkasi būtent per laisvas dienas nuo krepšinio ir persitreniruoja. Taip pat tas raumenų norėjimas ateina iš aplinkos, iš tėvų, kur vaikui yra sakoma, kad jis per kūdas, per silpnas ir panašiai. Todėl stengiamės apie tai šviest jaunuolius, edukuot.

- Ko dar reikia mokyti jaunuosius krepšininkus?

- Kas turi treniruotes su manimi dažnai užduoda jiems rūpimus klausimus. Vienas iš dažniausių tai prašo pratimų rutinos prieš treniruotę ar rungtynes, kur jaunuolis ateiną į salę anksčiau ir pasidaro serijas pratimų savo probleminėms vietoms ar tiesiog norėdamas geriau paruošti kūną krūviui. Taip pat prie to ne taip matomo darbo priskirčiau ir darbą su traumuotais žaidėjais. Skiriu jiems labai didelį dėmesį, kad jis kuo greičiau ir geriau praeitų reabilitaciją ir galėtų grįžti į treniruotes. To svarbą jau minėjau ankščiau. Čia labai padeda Laimonas Šiupšinskas, kuris pakonsultuoja kokio stiprumo tai trauma ir ką kokiu tarpsniu galima daryti.

- Kokias didžiausias klaidas daro sportininkai jauname amžiuje?

- Yra tų klaidų ir čia ne pačiame daryme klaidos yra. Tarkim pradeda vartoti papildus. Dar blogiau jei papildus vartoja pakeisdami maistą. Jaunas krepšininkas viską gali ir turi pasiimti iš pilnavertės mitybos. Geriau čia investuoti ir skirti didesnį dėmesį, o neleisti pinigus papildams. Taip pat būna persistengia su papildomu darbu. Nori padėt, o pakenkia. Vienas dalykas yra kai nesupranta, bet iš didelio noro, greitų rezultatų ar dar kokių tikslų vedami duoda nereikalingus dalykus daryt vaikui. Žinoma yra kas ir supranta ir patys sportavę ar sportuojantys, bet čia yra kitas dalykas, jie dažniausiai nesitaria su treneriais, nežino kokius planus yra treneriai susidėlioję ir kokius krūvius išdėlioję ir tai daro savo nuožiūra. Padėti vaikui visada galima ir kartais reikia, bet visada reikia kalbėtis su vaiko treneriais ir tartis, nes jie geriausiai žino. Nes traumos atveju kaltinami yra treneriai. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, kad visi kalba apie atletinį rengimą, kad visi nori būti stiprūs, tvirti, greiti, aukštai šokti ir panašiai, o vasarą važiuoja iš vienos stovyklos į kitą ir tobulina įgūdžius, kurių gauna per krepšinio treniruotes. Tai gal geriau būtų skirti dėmesio atletiniam rengimui, o ne apvažiuoti 3-4 įgūdžių stovyklas?