Aivaras Grigaliūnas: čempionų titulas toks jau dalykas, pasidžiaugi vieną dieną ir eini toliau sunkiai dirbti

    2020/2021 metų sezoną “Tornado” krepšinio mokykla užbaigė galingai. Ir to kaltininkai buvo Tornado KM-“Xiaomi” komandos krepšininkai su jos vairininku Aivaru Grigaliūnu priešakyje. 2008 metų gimimo vaikinai antrą kartą mokyklos gyvavimo istorijoje iškovojo čempionų titulus. Tai jie padarė Lietuvos moksleivių krepšinio lygos U13 čempionate ir tapo stipriausi Lietuvoje. Iki tol viena komanda, Donato Mikulevičiaus treniruojami 2004 m. gim. vaikinai, tapo Lietuvos čempionais. Tai jie padarė metais vyresnių, U14 vaikinų čempionate. 

     Finaliniame ketverte Vilniuje Tornado KM-“Xiaomi” komanda pusfinalyje rezultatu 64:49 įveikė Sostinės KM-“Liūtai” komandą, o finale nugalėjo ir šeimininkus bei sezone nė vieno pralaimėjimo nepatyrusius Vilniaus KM krepšininkus rezultatu 81:72. Įdomu tai, kad mūsų komanda reguliariame sezone patyrė vos du pralaimėjimus ir abu prieš finalinio ketverto varžovus. Tad revanšas buvo daugiau nei įspūdingas.

     Viso finalinio ketverto metu aikštelėje puikiai žaidę Ramas Burokas ir Kimas Ulanovas buvo išrinkti į simbolinį penketą. Su jais į jį taip pat pateko ir K. Snitka (Vilniaus KM), Benas Redecki (Sostinės KM) bei Emilis Prekevičius (V. Knašiaus KM).

     Ne ką geriau už žaidėjus aikštelėje pasirodė ir komandos vairininkas Aivaras Grigaliūnas, kurio drąsūs sprendimai labai stipriai nulėmė galutinį, pergalingą rezultatą. Pristatome jums išsamų pokalbį su treneriu apie visą nueitą kelią iki čempionų titulo. Treneris atvirai papasakojo, kas padėjo pergudrauti Andrių Šležą (Vilniaus KM trenerį) finale, kuo įdomus buvo šių metų sezonas, kaip sekasi suvaldyti komandą ir jos lyderius bei ateities planus.

    - Sezoną visos “Tornado” krepšinio mokyklos komandos pradeda stovykloje Ignalinoje. Su kokiomis nuotaikomis ir tikslais pradėjot pasiruošimą? Kokią žinutę perdavėt žaidėjams?

    - Visų pirma reikia paminėti, kad prieš tai sezonas buvo nutrauktas dėl pandemijos ir mums pavyko iškart patekti į pirmą divizioną, nes iš kiekvienos grupės pateko tik pirmą vietą užėmusios komandos. Visa laimė, kad ten viskas susiklostė gerai, užėmėm pirmą vietą grupėje ir žaidėme pirmam divizione. Ignalinoje vaikinams pasakiau labai aiškiai, kad dalyvausime čempionate su 8 komandomis, nebus nė vienų lengvesnių rungtynių, kokių buvo žaidžiant “Pirmo iššūkio” čempionate, todėl nuo pirmos minutės turime kibti į darbą ir išsikelti sau aukščiausius tikslus.

    - Kaip klostėsi sezonas?

    - Mes jį pradėjom rudenį. Sužaidėme tris rungtynes: su Žalgiriu, Panevėžiu ir Šiauliais. Po to jis buvo nutrauktas ir atsinaujino tik balandžio mėnesį. Pabaigėme reguliarų sezoną patyrę 2 pralaimėjimus ir iškovoję 5 pergales.

    - Vėliau sekė atkrintamosios, kur susitikote su Klaipėdos komanda. Pirmas rungtynes patyrėte pralaimėjimą, kuris atrodė kiek netikėtas. Kaip pats ir komanda sureagavote į tai?

    - Visų pirma tai kai žaidėme su jais reguliariam sezone pas juos, dieną prieš tai jų lyderis žaisdamas už metais vyresnius buvo patyręs traumą ir mes tada lengvai laimėjom. Bet man paliko įspūdį ta komanda, visi kovotojai, kaunasi iki galo. O kai reikėjo žaisti su jais atkrintamosiose mes turėjome trijų savaičių pertrauką, nes laukėme kol čempionate bus sužaisti peržaidimai. Be to pas juos po traumas grįžo lyderis, pas mus buvo traumuotas Taurius su Matu, tai viskas kai susidėjo, gavosi toks rezultatas koks jis buvo. Su mūsų netektimis padėjo susidoroti jaunesni žaidėjai iš 2009 m. komandos. Benas su Luku mums labai pagelbėjo žaidžiant su Klaipėda. Galiu pasakyti paprastai, aš žinojau, kad su jais bus sunku, o vaikinai to nesuprato. Galbūt neįsiklausė į mano žodžius, galbūt aš blogai perteikiau situaciją. Priešininkai labai spaudėsi gynyboj, tikri žemaičiai, užsispyrę, griūdavo dėl kiekvieno kamuolio, tritaškių nuo lentos įmetė, o tokie metimai labai veikia psichologiškai jaunus žaidėjus. Todėl pirmas rungtynes mes ir pralaimėjome. Paskui pavyko vaikinus nuteikti tinkamai ir iškovojom teisę žaisti finaliniam ketverte.

    - Finalinis ketvertas. Labai svarbus pusfinalis, kuriame gali užsitikrinti medalius. Kaip jis susiklostė?

    - Mes į finalinį ketvertą važiavome ne jo laimėti, o įgyvendinti savo išsikeltus tikslus. Aš, kaip treneris, kiekvienam vaikui iškeldavau tikslus rungtynėms, kuriuos jis turėjo pasistengti įgyvendinti. Čia labai didelį dėkui turiu sakyti sporto psichologui, kuris šiais metais su mūsų komanda dirbo. Pusfinalyje, mano manymu, tuos mažus uždavinius mes labai neblogai įvykdėm. Titas Lazdauskas pirmą kėlinį sužaidė idealiai, galiu tikrai vaiką pagirti. Nes varžovai akcentavosi į pagrindinius žaidėjus ir iš jo tokio žaidimo nesitikėjo. Šiaip visi mūsų atsarginiai žaidėjai labai svariai prisidėjo prie pergalės, kuri buvo daug kam netikėta, nes reguliariam sezone mes buvom prieš juos pralaimėję.

    - Finale susitikot su komanda, kuriai reguliariam sezone stipriai nusileidot. Be to anoje pusėje komandai vadovavo buvęs krepšininkas Andrius Šležas, jam asistavo daug patirties sukaupęs Vytenis Tupčiauskas. Po finalo nesijaučiat juos pergudravę savo sprendimais finale? Juk ir penketus perdėliojot, o varžovai bandė nustebinti pastatydami gintis mažą žaidėją prieš Ramą Buroką.

    - Galiu pasakyt atvirai – rizikavom. Po pusfinalio grįžau namo, pasiėmiau irklentę ir nuvažiavau paplaukioti. Išplaukęs atsiguliau ant irklentės pagalvoti, kaip žaisti rytoj finalą. Mes esam prieš juo laimėję rudenį, kai dalyvavom turnyre Šiauliuose, bet reguliariam stipriai pralaimėjome, todėl reikėjo kažką nestandartinio daryt, nes paprastais būdais būtume nelaimėję. Jie buvo šeimininkai, todėl turėjo pirmi sužymėti startinį penketą. Kiek teko matyti A. Sležas visada leidžia tuos pačius penketus. Todėl čia priėmiau sprendimą keisti penketus. Daug diskutavom apie tai važiuodami į rungtynes su Tomu Kentra. Buvo dvejonių, bet nusprendėm rizikuoti. Mums buvo svarbiausia užduotis pirmą kėlinį atstovėti gynyboje. Vėliau tikėjomės, kad R. Burokas dominuos antrame ketverte, bet taip nebuvo, nes kiti žaidėjai sužaidė puikiai ir nuėmė naštą nuo lyderių. Reikia pagirti A. Sipavičių, A. Jatužį, jie labai stipriai patempė į priekį komandą ir mūsų atsarginiai žaidėjai buvo tas koziris, kuris nulėmė rungtynes. Taip pat reikia paminėti, kad labai stipriai atrodėm psichologiškai. Vaikai vienas kitą labai stipriai palaikė. Ir ne tik gerais momentais, bet ir tada kai buvo sunku. Buvo iškelti tikslai, jie buvo įgyvendinti, tai parodo atkovoti kamuoliai, kur Vilniaus komanda viso sezono metu buvo lyderė, o finale mes atkovojome 20 kamuolių daugiau už varžovus.

    - Komandoje turite žaidėją kuris ne tik savo vardo ir pavardės deriniu atkreipia į save dėmesį, bet ir dominuojančiu žaidimu. Kalbu žinoma apie Ramą Buroką. Gal galite papasakoti apie jį daugiau? Kas tai per žaidėjas?

    - Kai pradėjo sportuoti jis dar nebuvo toks ryškus lyderis. Bet einant laikui vaikas paaugo, sustiprėjo. Pajautė, kad gali dominuoti aikštelėje tiek puolime tiek gynyboje. Darbo etika vaiko yra puiki, visko klauso, stengiasi viską išpildyti. Tiek treniruočių metu, tiek rungtynėse jis kartais dar praranda koncentraciją, nubėga ne ten, priima blogą sprendimą. Jis, jei reikia, gali žaisti veidu, jei reikia, eina po krepšiu ir žaidžia nugara. Turėjau daug gabių auklėtinių, kurie atsikalbinėdavo, su juo tokių problemų nėra. Jis tikras darbininkas, nori tobulėti, stovyklose visada nori padirbt papildomai, siekia savo tikslų. Tokius pat atsiliepimus girdėjau ir iš Tomo Rakausko, kuris su juo dirba kai jis žaidžia už metais vyresnius žaidėjus.

    - Dar vienas žaidėjas, kurį reikia paminėti, tai komandos kapitonas Kimas Ulanovas. Žiūrint iš šono, kai kurios jo savybės labai primena pačio žaidimą. Ir finale matėsi pakibirkščiavo su varžovų lyderiu ir nevengia pareplikuoti varžovams. Žaidėjas, kuris turi charakterį, bet jis jam padeda ar trukdo žaidžiant?

    - Mano nuomone krepšinyje žaidėjas be charakterio ne žaidėjas. Pats žaidžiau jo pozicijoje, žinoma perteikiu jam žinias, pasakau niuansus, kaip žaidėją galima šiek tiek išmušti iš pusiausvyros. Bet, manau, jis turi ir įgimtų savybių, kurios jam padeda aikštelėje. Jis niekada nesislepia, jei komandai sunku, bando jai padėti, imasi iniciatyvos. Prie to, manau, prisideda ir jo krikšto mama su savo patarimais.

    - Du išsiskiriantys lyderiai komandoje yra gerai, bet, manau, sutiksite, kad komandoje labai daug žaidėjų, kurie gali vadintis pagalbiniais, bet jie kartu ir labai svarbūs. Finale daug žaidėjų išėjo su 6-8 taškais. Ką galėtumėt iš jų išskirti?

    - Taip, finalo nebūtume laimėję jei Ramas su Kimu būtų dviese žaidę. Jų indėlis yra didelis, bet ne ką mažesnis indėlis ir kitų žaidėjų. Tas pats L. Tamošiūnas, kuris pataikė svarbius tritaškius, A. Jatužis taip pat pasižymėjo tritaškiais, B. Kryžius būdamas jaunesnis labai padėjo gynyboje, L. Tamošiūnas labai padėjo prasiveržimais ir dar svarbesnis buvo gynyboje, Z. Petraitis gynyboje išjungdavo pagrindinius žaidėjus, T. Lazdauskas labai solidžiai sužaidė visą finalinį ketvertą ir tikiuosi jam tai bus paspirtis į ateitį. Kiekvienas vaikinas, kuris buvo aikštelėje, buvo labai svarbus, atkovotu kamuoliu ar apsigynęs įnešė dalį į galutinę pergalę.

    - Du pastebimi lyderiai, daug svarbių pagalbinių žaidėjų. Kaip viską sudėliojat, kad viskas veiktų ir komanda iškovotų titulus?

    - Visose komandose, kurias treniravau, turėjau lyderių, bet niekada jie nebuvo aukščiau kitų žaidėjų. Man jie visi yra lygūs. Stengiuosi būti visiems vienodai teisingas. Jei matau, kad lyderis nedaro tai ko reikia, gauna velnių kartais ir daugiau nei kiti žaidėjai. Aš iš visų vienodai reikalauju. Gal vaikai tai jaučia, kad nėra išskirtinėmis sąlygom žaidžiančių žaidėjų, kad visi gauna pastabų ar būna pagirti jei yra už ką ir tada pasitiki treneriu. Didelį indelį šiais metais įnešė ir sporto psichologas. Šiais metais mūsų komandoje pradėjome kelti tikslus. Pradžioje kiekvienas vaikas sau prieš rungtynes išsikeldavo tikslus, vėliau juos aptardavom, ar pavyko įgyvendinti. Jei nepavykdavo, bandėm aiškintis kodėl nepavyko. Kai atėjo lemiamų rungtynių laikas jau aš kaip treneris iškeldavau kiekvienam žaidėjui tikslus. Komanda labai draugiška, vienas kitą labai palaiko ir nesvarbu kiek kas žaidžia. Ar tu žaidi 5, ar 20 minučių visi palaiko, padrąsina, pagiria. Dėl to labai esu laimingas.

    - Kitą sezoną vietoje 8 komandų, čempionate bus 12 komandų. Kuri komanda iš ateinančių į čempionatą duos didžiausią konkurenciją?

    - Perkūno ir NKA komandos žaidžia miesto pirmenybėse, yra pažįstamos komandos, nėra jos silpnos komandos. Bet, manau, turės mažiau žaidybinės patirties, nei mes. Todėl pradžioje mes turėsim pranašumą, bet vėliau jie įsižais ir viskas bus gerai. Kiek teko šnekėtis su treneriais, pajėgi yra Sostinės KM antra komanda, turinti gerų žaidėjų.

    - Jauniems žaidėjams čempionų titulas dažnai padaro meškos paslaugą, kai žaidėjai per daug gerai ima apie save galvoti. Kaip su šituo iššūkiu planuojate tvarkytis?

    - Tai jau pradėjau tvarkytis. Žaidėme finalines kovas miesto pirmenybe ir jau mačiau atsipalaidavimo ženklų. Teko prieš rungtynes rimtai pasišnekėti su vaikinais. Mes esam čempionai ir turim gerbti varžovą, gerbti save ir turim kiekvieną kartą vėl viską iš naujo įrodinėti. Kad per apšilimą tu esi čempionas, dar nereiškia, kad laimėsi rungtynes. Reikia pasitikėti savimi, vis dėl to šiai dienai esam geriausi Lietuvoje, bet tai negali virsti nosies užrietimu. Turim gerbi komandą, trenerį, mokyklą. Nes jei po pirmo rimtesnio laimėjimo užriesim nosis, galim kitais metais baigti savo neprasidėjusias karjeras.

    - Jūsų išleistose kartose, tiek kalbant apie 1998 m., tiek apie 2002 m. rinktines visada trūko bent vieno pajėgaus aukštaūgio. Trenerių kolektyve visi džiaugėmės, kad Aivaras pagaliau su 2008 m. komanda turi pajėgius aukštaūgius. Ar to aukšto žaidėjo ir trūko iki čempionų titulo?

    - Mano manymu jei būčiau turėjęs pajėgų aukštaūgį su 2002 m. komanda, būtume nemažai pasiekę. Treneriui turėjimas aukšto žaidėjo atveria didesnes galimybes. Galima išnaudoti metančius žaidėjus, maži žaidėjai gali sužaisti, kai didelis pritraukia žaidėją. Mes tuo dabar ir naudojamės turėdami Ramą, Taurių ir jaunesnį Beną.

    - Jūs, kaip treneris, visada dirbote su vaikais ir jaunimu. Kai tuo tarpu kiti Jūsų kolegos išbandę savo jėgas įvairaus amžiaus rinktinėse, RKL ar NKL vyrų komandose, kai kas dirbęs su moterimis. Nesijaučiate šioje vietoje neįvertintas?

    - Aš gyvenime vadovaujuosi paprasta taisykle – ateina laikas ir įvyksta tai kas turi įvykti. Gal kažkada ateis tas laikas ir būsiu reikalingas vyrų krepšinyje ar jaunimo rinktinėje. Dėl to tikrai neliūdžiu ir nesijaučiu neįvertintas. Tikiu, kad išleistos kartos ir pasiekti rezultatai yra gera patirtis, kuri kažkada bus pritaikyta aukštesniame lygyje.

    - Tai šitoje vietoje neskubinate įvykių?

    - Tikrai ne. Turiu komandas, kurioms atiduodu viską ką galiu, gyvenu jomis, daug ruošiuosi, daug joms atiduodu. Kartais nebūna laisvų savaitgalių dėl rungtynių ir treniruočių. Bet viskas tas atsiperka, iš to, manau, ir ateina rezultatai. Jei nori pasiekti aukščiausių tikslų turi kažką paaukoti. Ir buvusiam finaliniam ketvertui labai daug ruošiausi, analizavau kiekvieną priešininkų žaidėją, akcentavau žaidėjams kaip prieš juos žaisti.

    - Be 2008 m. komandos turi ir 2010 m. komandą, kurioje beja žaidžia jaunesnysis Ramo Buroko brolis Vytis. Kaip tavo akimis atrodo ta komanda?

    - Šiai komandai labai nepasisekė dėl pandemijos, nes neturėjo žaidybinės praktikos. Kiek galėjau suorganizuoti, tiek jie žaidė draugiškų rungtynių, bet nebuvo MKL rungtynių. Vaikinai tikrai gabūs, kaip mes sakome, tikrai yra medžiagos, bet laukia daug sunkaus darbo, o svarbiausia susirinkti žaidybinę praktiką ir viskas bus gerai.

    - Na ir pabaigai, nurimus šiek tiek emocijoms po finalo, noriu paklausti tokio klausimo. Tai vis gi, koks tas jausmas tapus čempionu?

    - Nežinau, sunkus klausimas. Sulaukiau labai daug sveikinimų iš kolegų, kitų mokyklų trenerių ir vadovų. Atsipirko darbas, 15 metų dirbu treneriu, buvo ir finalinių ketvertų, bet iki galo juose nenueidavom. Džaugsmo daug, bet atslūgus emocijoms supranti, kad atsirado daug atsakomybių. Kartelę užsikėliau aukštai, turėsiu ją išlaikyti. Čempionų titulas toks jau dalykas, vieną dieną pasidžiaugei ir eini toliau sunkiai dirbti.

Laimėję Lietuvos čempionų titulą Tornado KM-“Xiaomi” komandos vaikinai stojo į kovą dėl dar vieno titulo. Kauno miesto pirmenybėse pusfinalyje susitiko su bendraamžiais iš Perkūno krepšinio mokyklos ir įveikė juos rezultatu 72:48. Finale tornadiečių laukė NKA komanda iš kurios rimtesnio pasipriešinimo nesulaukta ir finalas laimėtas rezultatu 100:58.