2003 m. kartą išleidęs Tomas Kentra: linkiu jiems siekti savo tikslų, kaip tai darė krepšinio aikštelėje

                Pasibaigus krepšinio sezonui krepšinio mokykloje be įprasto ruošimosi vasaros stovykloms šurmulio ir rezultatų vertinimo visada ateina neišvengiama ir dvejopus jausmus kelianti tradicija. Mokyklą palieka vyriausi žaidėjai, kuriems įteikiami mokyklos baigimo pažymėjimai. Visada džiugu, kad dar viena karta užaugo, kad dar viena grupė vaikinų žengia toliau pasidėję stiprius krepšinio pamatus, bet tuo pačiu ir liūdna, kad šis gyvenimo etapas turi pabaigą.

             “Tornado” krepšinio mokykla surengusi simbolines paskutines rungtynes su metais jaunesniais žaidėjais, išlydėjo 2003 m. gim. vaikinų kartą. Nuo pat komandos suformavimo iki pabaigos jai vadovavo krepšinio treneris Tomas Kentra. Su treneriu pasišnekėjome apie jo treniruotą kartą, su kokiais iššūkiais treneris susidūrė ir kaip sekėsi sutarti su vaikinais.

                - Treneri, surinkote komandą, pradėjote juos treniruoti, kaip sekėsi pati pradžia?

               - Jei pradėti nuo labai toli, tai su 1994 m. karta su pirmo diviziono komandomis mes pasivaržyti galėjome tik paskutiniame sezone ir jau tada buvo aišku, kad žaidėjams reikia ten žaisti dėl varžovų lygio, kad su jais žaisdami vaikinai greičiau tobulėtų. Tai tikslas nuo pat pradžių buvo žaisti A divizione. Vis dėl to surinkti vaikinai buvo aukšti arba matėsi, kad ateityje bus aukšti ir mano, kaip trenerio, užduotis buvo juos apžaisti, kad jie ateityje duotų rezultatą. Taip pat aš visada akcentavau žaidimą vienas prieš vieną, nes visos atakos krepšinyje visada baigiasi šiuo elementu. Ne visada gaunasi taip kaip tu planuoji, todėl pirmais metais mes į aukščiausią divizioną nepatekom, antrais metais to tikslo vėl nepavyko pasiekti, na, o trečiais galų gale į A divizioną patekome ir ten žaidėme iki galo.

                - Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte, kai du metus nepavyko pasiekti tikslo?

        - Būdavo sunku, nes turi išsikėlęs tikslą, o jo nepasieki. Tada atrodo, kad kažko nepadarei, kažkur neužtenkamai dirbai. Ir pas vaikinus dingdavo motyvacija, jie kartais praleisdavo treniruotes, bet po to šis dalykas susitvarkė ir mes pasiekėm savo tikslą. Jautėme visada tėvų palaikymą, važiuodavo į rungtynes, stebėdavo, sirgdavo, tai irgi labai padėjo.

            - Jūsų komandoje žaidė jaunesni žaidėjai Paulius Murauskas ir Modestas Babraitis, kaip vertinate jų pagalbą?

           - Paulius pradžioje, kai tik atėjo pas mus nebuvo toks dominuojantis žaidėjas kaip dabar, bet kiekvienais metais dėdavo didelį žingsnį į priekį. Modestas prisijungė vėliau, bet davė mūsų komandai solidumo. Man, kaip treneriui, visada gerai turėti daugiau ginklų kuriuos gali panaudoti, o vertinti ar būtų geriau be jų ar su jais beveik neįmanoma. Jie mums padėjo ir didelis dėkui šiems vaikinams už tai.

            - Paskutiniai metai ir taip kaip atrodo žaidėjai, dažniausiai atspindi trenerio įdirbį. Kaip vertinate paskutiniame sezone pasiektus rezultatus ir tai, kaip atrodė komanda?

            - Manau, kad komandos pasiektiems rezultatams treneris turi labai didelę reikšmę. Ankščiau vyriausių žaidėjų čempionatas buvo pats įdomiausias, nes ten žaisdavo pajėgausi žaidėjai jau spėję pažaisti ir vyrų krepšinyje. Dabar šio čempionato svarba menksta, nes žaidėjai 15-16 metų jau žaidžia už vyrų komandas ir paskutiniais metais jų žaisti už mokyklos rinktinę pagrindinės komandos neišleidžia. Šis dalykas kiek iškreipia trenerio įdirbio svarbą. Kas liečia mūsų komandą, didelį impulsą davė žaidėjai kuriems visą laiką daviau žaidimo laiko su avansu. Paskutiniame sezone jie žaidė užtikrintai šalia komandos lyderių ir leido užimti aukščiausią vietą per visą komandos gyvavimo laikotarpį Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje. Tai tas įdirbis tikrai davė savo vaisių. Bet negalima visko matuoti tik turnyrinės lentelės vieta. Mano buvę žaidėjai iš buvusių kartų liko krepšinyje, kažkas pasiekė aukštą lygį, yra dirbančių treneriais. Tikiu, kad ir iš šios kartos bus tokių, kurie žais krepšinį, galbūt kažkas taps teisėju ar treneriu ir mano tas noras, kad kuo daugiau žaidėjų būtų šalia krepšinio ir jį mėgtų bus įgyvendintas.

          - Komandos lyderiai Rokas ir Benas yra tie žaidėjai, kurie bet ką individualiai gali apsižaisti aikštelėje. Kitose kartose taip pat išsiskyrė individualiai stiprūs žaidėjai, kurių vienas prieš vieną mažai kas sustabdydavo. Ar tai trenerio braižas kuriuo pasižymite?

        - Kaip ir sakiau ankščiau, vienas prieš vieną žaidimą aš visada akcentuodavau ir mes ties tuo labai daug dirbdavome. Nepamiršti būdavo ir individualūs įgūdžiai, kurie taip pat labai svarbūs krepšinyje. Ir aš taip visada dirbdavau, nes, mano manymu, jei tu apsižaidi savo tiesioginį oponentą, ateis pagalba, pritrauksi gynėją, galėsi atiduoti perdavimą laisvam draugui ir taip komandai bus lengviau žaisti.

        - Jūsų buvusio auklėtinio Justo Furmanavičiaus, kuris šiuo metu žaidžia Šiaulių “Šiaulių” komandoje Lietuvos krepšinio lygoje pavyzdys, kad po krepšinio mokyklos baigimo dar reikia labai daug dirbti, kad pasiekti kažkokį lygį, rodo, kad mokyklos baigimas ne pabaiga, o tik pati pradžia?

        - Tikrai taip. Kiek mačiau pavyzdžių, o jų mačiau nemažai, kad pasiektum lygį krepšinyje reikia labai daug dirbti ir kai kurie vaikinai net nesuvokia kiek iš tikro reikia įdėti pastangų, kad būtum pastebėtas ir įvertintas. Todėl, kai kada ant manęs ir pykstama, kad aš toks neatrodau optimistiškas ar nežadu aukso kalnų, bet viskas kyla iš to, kad kaip ir minėjau, rezultatui krepšynyje pasiekti reikia laiko ir daug darbo, o tos kantrybės ne visiems užtenka.

        - Be matomos krepšinio pusės yra ir mažiau matoma pusė, tai įvairūs turnyrai tiek Lietuvoje, tiek Užsienyje. Kokią naudą jie duoda komandai?

        - Tai yra svarbi ir neatsiejama krepšinio mokykloje besitreniruojančių vaikinų dalis. Visada stengdavausi su komanda išvykti į turnyrus užsienyje. Būtų mano valia, važiuotume ir dažniau, bet suprantu, kad tai nemaža našta vaikinų tėveliams ir jų piniginėms. Planas su šia karta buvo kasmet važiuoti į vis tolimesnes šalis. Komandai turnyrai duoda visų pirma susicementavimą, jie susibendrauja tarpusavyje. Vaikinai išvykoje visada turi intensyvų tvarkaraštį, pamato kitas kultūras, kitas krepšinio mokyklas, pabendrauja su užsieniečiais, supranta koks svarbus kalbų mokėjimas. Turnyruose visada visos rungtynės būna svarbios, jei nori užimti aukštą vietą pralaimėti negali, todėl tai padeda koncentracijai į kiekvienas rungtynes. Be to vaikinai grįžę daug imliau viską priima, nes grįžta motyvuoti, su gerų emocijų užtaisu.

        - Kokia išvyka buvo įsimintiniausia?

        - Turbūt galėčiau paminėti Švediją. Į turnyrą plaukėme su keltu, aš pats ir dalis vaikinų pirmą kartą plaukė keltu, buvo įdomi patirtis. Įdomi patirtis buvo ir Bratislavoje, Slovėnijoje.

        - Dar viena mažai matoma, bet puikiai žinoma mokyklos viduje, detalė, tai Jūsų organizuojami vidiniai komandos turnyrai ir sezono pabaigos apdovanojimai. Gal galite apie juos plačiau papasakoti ir kokią naudą matote jų organizavime?

        - Važiuodamas į vieną stovyklą nugirdau žaidėjų pokalbį, kur jie šnekėjo apie tai, kad pernai stovykloje turnyre nepatekau į atkrintamąsias, tai šiais metais reiks pasistengti ir ten pakliūti. Supratau, kad vaikinams tai svarbu ir reikia to tęstinumo. Todėl visada vakarais stovyklose žaidžiam turnyrus. O sezono metu turėjom tradiciją 3 prieš 3 turnyrą surengti prieš naujus metus. Sezono pabaigoje, savaitę iki Joninių buvo tradicija žaisti 1 prieš 1, 2 prieš 2 ir 3 prieš 3 turnyrus bei surengdavau sezono apdovanojimus, kur simboliniais prizais apdovadodavau geriausiai treniruotes lankiusi žaidėją, naudingiausią žaidėją, daugiausiai patobulėjusį žaidėją ir panašiai. Tai dariau dėl komandos, nes “Tornado” krepšinio mokykloje treniruojasi labai daug vaikų ir gauti individualų apdovanojimą yra sunku, tai norėjau taip atkreipti dėmesį ir paskatinti savo žaidėjus. Visa tai buvo kaip motyvacinė priemonė ir tikiu, kad ji veikdavo, nors ir ne visiems.

        - Išleidus kartą, kokias blogas ir geras pamokas išmokote? Ką darytumėte kitaip su nauja karta?

       - Manau, visų pirma reikėtų būti principingesniam ir daugiau reikalauti iš savo žaidėjų. Didesnį dėmesį skirti gynybai, kad žaidėjai ne tik būtų orientuoti į puolimą, bet suprastų ir gynybos svarbą krepšinyje. Iš gerų dalykų tai tikrai pasiteisino daugelio žaidėjų įtraukimas į žaidimą, davimas ne po vieną šansą pasirodyti rungtynėse. Trumpuoju laikotarpiu tai rezultato neduoda, bet ilguoju tai atsiperka su kaupu.

        - Ir pabaigai palinkėjimas komandai ir jos žaidėjams, kurie užbaigė vieną etapą savo krepšininko kelyje.

        - Visų pirma tai palinkėsiu kitais metais susimatyti ir dar sužaisti vieną sezoną vyriausiųjų taurėje. Taip pat palinkėsiu siekti savo tikslų gyvenime ir kai bus sunku kažkokiose situacijose, prisiminti krepšinyje išmoktas pamokas. Tikrai esam su vaikinais laimėję daug sunkių rungtynių, tai ir gyvenime, kai nesiseka, reikia atminti, kad sunkiai dirbant visada viskas baigiasi gerai.

        - O pačiam sau ar turėtumėte ką palinkėti?

        - Sau palinkėčiau daugiau optimizmo ir šiek tiek daugiau naivumo, kurio buvo labai daug pradėjus trenerio darbą.