„TORNADO“ KREPŠINIO MOKYKLA Tornado KM ‒ „Viči“ kapitonas J. Ramanauskas: Manau, su komanda norėtumėme viską pakartoti ir pergyventi iš naujo
Kovo 9 – 10 dienomis pasibaigė Lietuvos moksleivių krepšinio lygos jaunimo vaikinų U19 krepšinio čempionatas „airBaltic Taurė“. Dėl čempionų titulo, tarp keturių stipriausių Lietuvos devyniolikmečių komandų kovėsi ir Šarūno Zablockio treniruojama Tornado KM – „Viči“ ekipa.
Šeštadienį pusfinalyje tornadiečių laukė susitikimas su Panevėžio R.Sargūno SG/KKSC ekipa. Visas rungtynes kovęsi taškas į tašką, Š. Zablockio auklėtiniai nusileido varžovams vos dviejų taškų skirtumu. Finaliniame susitikime Tornado KM – „Viči“ vaikinų laukė principinė dvikova su Kauno KM „Žalgiris“ krepšininkais. Reguliariajame sezone komandos buvo pasidalijusios po vieną pergalę, tad rungtynės, atrodė, bus įdomios ir įtemptos. Vis tik jau nuo pirmojo kėlinio Š. Zablockio krepšininkai įgijo pranašumą ir jį didino iki pat finalinės sirenos. Bronzinė dvikova baigėsi triuškinančia pergale 66:92.
Pusfinalio rungtynėse komandai negalėjo padėti vienas iš lyderių Justinas Ramanauskas, žaidžiantis Jonavos Sintek – Jonava (Nacionalinė krepšinio lyga) komandoje. „Gaila, kad negalėjau padėti komandai, - sakė komandos kapitonas J. Ramanauskas. – Manau, būtumėme šiandien kovęsi finale, bet yra kaip yra. Užbaigėme medaliu, tai, manau sezoną galima vertinti gerai. Mes visi kaip ir nelabai susirenkame į bendras treniruotes, ateiname iš savo komandų pažaisti, tai visumoje rezultatas neblogas“.
„Šitą komandą treniruoju nuo pat pirmųjų žingsnių ir komandoje yra toks bruožas, kad, kai nėra kur trauktis, kaip šiandien, kai norėjom medalių, tada man jų motyvuoti papildomai tikrai nebereikia, - apie savo komandą po bronzinių rungtynių kalbėjo treneris Šarūnas Zablockis. – Jie atėjo ir padarė savo darbą. Kalbant apskritai apie visą sezoną, galiu pasakyti, kad jis buvo labai permainingas. Daug žaidėjų žaidė Regionų ir Nacionalinėje krepšinio lygose, buvo sunku suplanuoti rungtynes, kad visi galėtų dalyvauti. Visi vaikai labai stengėsi ir tikrai norėjo kažką iškvoti. Po reguliaraus sezono, atrodo, buvome septintoje vietoje, bet ketvirtfinalio varžybose jau susirinkome visa komanda, nukovėme Kretingos SM krepšininkus ir atsidūrėme finaliniame ketverte. Kalbant apie pusfinalį, nesinorėtų teisintis, jog pralaimėjome dėl to, kad komandai negalėjo padėti mūsų pagrindinis įžaidėjas Justinas Ramanauskas, nors su juo viskas tikrai būtų buvę kitaip. Negaliu garantuoti, kad būtumėme laimėję. Pusfinalyje žaidėme ne pačias geriausias rungtynes, gal jaudulys kišo koją, gal dar kažkas. Faktas, kad žaidimas būtų buvęs geresnis, bet dėl pergalės nesu tikras“.
Tornado KM – „Viči“ - kol kas daugiausiai Lietuvos moksleivių krepšinio lygos finalinių ketvertų mačiusi ir daugiausiai titulų mokyklos istorijoje iškovojusi ekipa.
2011 – 2012 m. sezone berniukai startavo „Pirmojo iššūkio“ čempionate. Kelias iki finalinio ketverto buvo beveik be pralaimėjimų, tačiau pirmojo medalio berniukams dar teko palaukti. Pusfinalyje tuomet 5 taškų skirtumu jie nusileido Sabonio KC – „Liūtukas“ krepšininkams, o kovoje dėl trečiosios vietos nerado ginklų, kaip sustabdyti V. Knašiaus KM ekipą.
„Visi finaliniai ketvertai, kuriuose teko žaisti buvo įsimintini, - jau dabar atsiminimais dalijasi komandos snaiperis Karolis Babušis. – Vienaip ar kitaip nutikdavo nuostabių dalykų tiek aikštelėje, tiek ir už jos ribų. Bet geriausiai turbūt atsimenu pirmąjį mūsų ketvertą ir pusfinalį prieš saboniukus. Ta atmosfera, tos mažo vaiko mintys, stresiukas – dėl tokių emocijų supratau, kad man reikia eiti toliau ir laukti tokių momentų. Tos emocijos užvaldo visą kūną, kai žaidi su savo mylima komanda. Aišku, nepamirštamas ketvertas, kai pirmą kartą tapome sidabriniais berniukais, kai laimėjome trečią vietą ir daug mintyse palikta sunkumų, kai nesigavo, aki visi tikėjosi. Dažnai būdavo, kad tėveliai padėdavo laimėti rungtynes, kurios eidavo taškas į tašką. Jie atiduodavo visą balsą, visą energiją, kad tik jų vaikai laimėtų. Mes visada tą jautėme, nes kas kartą salėse būdavo pilna tėvų palaikymo, o kol būdavome mažesni, mums tikrai dėl to būdavo drąsiau. Prisimenu visus turnyrus, visas emocijas, pergales ir pralaimėjimus, žaidimą kitose šalyse, kaip būdavo keista pirmąkart žaisti prieš kitokios kūno spalvos varžovą ir kiek mums duodavo daug patirties žaidimas prieš užsieniečius. Džiaugiuosi, kad patekau tarp žmonių su tokiais charakteriais ir užsispyrimu būti pirmiems. Galbūt todėl mes tiek daug kartu ir pasiekėme. Jau daug kartų sakiau, ačiū, bet per daug nebūna. Ačiū Jums“.
2012 – 2013 m. sezone treneris Šarūnas Zablockis vėl atvedė komandą iki finalinio ketverto. Paskutines atkrintamąsias rungtynes su Š. Marčiulionio KA II – „Ecoservice“ turbūt atsimena dar daugelis komandos sirgalių. Likus nepilnai minutei iki finalinės sirenos, T. Keršio auklėtiniai turėjo 1 taško pranašumą ir Š. Zablockis paprašė minutinės pertraukėlės. Iškart po jos, komandos kapitonui Tautvydui Kupstui nesudrebėjo ranka ir pataikęs taiklų tritaškį metimą, jis išvedė komandą į priekį. Marčiulioniukams suregzti rezultatyvių atakų daugiau nepasisekė, o Tornado KM – „Viči“ dar pelnė vieną tašką baudos metimu ir laimingi pasiėmė kelialapį į finalinį ketvertą. Deja, ketverte mūsų jaunieji krepšininkai vėl liko be medalių. Pusfinalyje suklupo prieš Š. Marčiulionio KA I ekipą, o finale pritrūko vos 5 taškų įveikti Kupiškio SM – „Devold“ ekipą.
„Gerai atsimenu visus ketvertus, - pasakojo Justinas Ramanauskas. – Iš pačio pirmojo - šiek tiek skaudūs prisiminimai. Pralaimėjome pusfinalį po pratęsimo ir tada jau praktiškai nepasipriešinome klaipėdiečiams. Pats labai prastai sužaidžiau tada. Iš Kupiškio atsiminimai kiek geresni, nes buvau išrinktas į simbolinį penketą, bet, aišku, apmaudu, kai nemažai pirmaudami, pralaimėjome dėl trečios vietos. To jauduliuko būdavo visada, bet labai laukdavome finalinio ketverto varžybų. Jos, ko gero, būdavo įdomiausios visame sezone. Smagu būdavo žaisti, kai salė prisirinkdavo pilna žiūrovų, turėdavome tikrai gerą palaikymą. O šiaip labai smagu viską prisiminti ir, manau, su komanda norėtumėme viską pakartoti ir pergyventi iš naujo“.
2013 – 2014 m. sezone situacija keturiolikmečių amžiaus grupėje susiklostė labai įdomi. Po reguliaraus sezono užėmę ketvirtąją vietą, atkrintamosiose rungtynėse Š. Zablockio auklėtiniai įveikė Panevėžio KKSC krepšininkus (2 pergalės, 1 pralaimėjimas) ir papuolė į finalinį ketvertą. Kitoje poroje turėjusiems žaisti Kauno KM „Perkūnas“ kelialapis į finalinį etapą buvo padovanotas, kai Š. Marčiulionio KA komandos nusprendė palikti čempionatą jam dar nesibaigus. Pusfinalio rungtynėse Tornado KM – „Viči“ gavo aštuntąją vietą užėmusią KM „Perkūnas“ ekipą ir nesunkiai iškovojo pergalę. Finale tornadiečių jau laukė principiniai varžovai Sabonio KC – „Liūtukas“ krepšininkai, įveikę V. Knašiaus KM ekipą. Kova dėl aukso užvirė iki paskutinės minutės, deja, teko pripažinti aikštelės šeimininkų „saboniukų“ pranašumą. „Šiose rungtynėse mums pritrūko nemažai...Tikrai prastokai žaidėme, - tuomet nusivylimo neslėpė komandos treneris. - Manau, pagal savo galimybes sužaidė tiktai T. Kupstas ir J. Ramanauskas. Kiti vaikai nesusitvarkė su rungtynių įtampa arba greitai prisirinko pražangų. Kalbant apie techninius dalykus, gana prastai gynėmės vienas prieš vieną ir silpnokai kovojome dėl atšokusių kamuolių. Vaikai tikrai labai stengėsi, didžiuojuosi visais komandos žaidėjais! Daug dirbsime ir stengsimės nebekartoti tų pačių klaidų, kurios buvo padarytos šiame sezone“. Nors ir buvo pralaimėtos paskutinės sezono rungtynės, vis tik sidabro medalis perrašė tuometinę komandos ir visos mokyklos istoriją.
2014 – 2015 m. sezonas buvo vienintelis, kada Tornado KM – „Viči“ ekipa nepapuolė į finalinio ketverto etapą. Reguliariajame sezone iškovoję ketvirtąją turnyrinės lentelės vietą, vaikinai atkrintamosiose ketvirtfinalio rungtynėse susitiko su penktoje vietoje buvusia Kauno KM „Aisčiai“ ekipa. Deja, tiek namuose, tiek išvykoje „Tornado“ KM krepšininkams teko pripažinti varžovų pranašumą. „Mums labai stigo pasitikėjimo, kad galime laimėti, - po nesėkme pasibaigusio sezono kalbėjo komandos aukštaūgis Nedas Kancleris. - Pusė komandos jau per apšilimą buvo nuleidę galvas ir liūdni.... Bet didžiuojuosi komanda, kad kovėsi iki galo ir nenuleido rankų...Dar tobulėsime ir kitą sezoną kovosime dėl medalių!“. Treneris Šarūnas Zablockis tuomet įžvelgė kitokias pralaimėjimo priežastis, ir teigė, jog labiausiai koją pakišo jo komandai klijuojama favoritų etiketė: „Kad nugalėti „Aisčius“ pritrūko nemažai, visuose aspektuose, bet didžiausia pralaimėjimo priežastis buvo ta, kad mums buvo klijuojama favoritų etiketė. Vaikams tikrai neturiu jokių priekaištų, visi stengėsi ir atidavė visas jėgas“.
2015 – 2016 m. sezone Tornado KM – „Viči“ vėl finaliniame ketverte! Reguliariajame sezone užėmę ketvirtąją vietą, atkrintamosiose įveikę Vilniaus KM krepšininkus, Š. Zablockio auklėtiniai tvirtu žingsniu stojo į kovą dėl medalių. Pusfinalio varžovas - Š.Marčiulionio KA I krepšininkai. Reguliariajame sezone jie „šlavė“ beveik visas komandas sau iš kelio ir turėjo vos du pralaimėjimus prieš „Visi Kartu“ bei V. Knašiaus KM ekipas. Pusfinalis laukė nelengvas ir įdomus. Jau per pirmąjį kėlinį Š. Zablockio krepšininkai susikrovė dviženklį pranašumą, kas privertė varžovų trenerį skėsčioti rankomis. Rungtynių eigą kiek apkartino vieno iš tuometinių lyderių trauma, tačiau jo netektį kompensavo kiti krepšininkai: „Buvau labai susikaupęs šioms rungtynėms, o kai Tautvydas gavo traumą, žinojau, kad reikės imtis šiek tiek daugiau iniciatyvos ir tiesiog taip gavosi, kad 
neblogai sužaidžiau, - apie savo pasirodymą kukliai kalbėjo J. Ramanauskas - Aišku, buvo labai nemalonu matyti, kaip komandos draugas gauna traumą, bet manau, visi suprato, kad reikės dar labiau pasistengti ir kompensuoti jo nebuvimą aikštelėje ir, manau, mums neblogai pavyko“. Nuaidėjus finalinei sirenai, Tornado KM – „Viči“ šventė nuostabią pergalę rezultatu 84:78. Finale vaikinų laukė rimtas varžovas – Tomo Keršio treniruojama „Visi Kartu“ komanda. Tai buvo jau antrasis kartas, kai Tornado KM – „Viči“ komanda stojo į kovą dėl aukso medalių. Rungtynės buvo labai permainingos. Didesnę laiko dalį pirmavo T. Keršio auklėtiniai, tačiau tornadukai net neketino pasiduoti be kovos. Dar likus kelioms minutėms iki susitikimo pabaigos rezultatas buvo lygus, deja keletas klaidų ir taiklūs varžovų taškai neleido mūsų komandai pasiekti maksimumo. Teko džiaugtis sidabro medaliais. „Net sunku pasakyti, ko pritrūko iki pergalės, - po pralaimėjimo kalbėjo komandos treneris. – Gal pritrūko vos poros taiklių metimų, atkovotų kamuolių, manau, silpnokai gynėmės 1x1, trūko lyderio, kuris lemiamu momentu galėtų prisiimti atsakomybę aikštelėje. Visi laba norėjome laimėti aukso medalius, bet ir sidabras yra labai geras pasiekimas. Vaikai tikrai šaunuoliai, padarė didžiulį darbą viso sezono metu. Turime dar nemažai rezervo, todėl reikia dar labiau dirbti ir tobulėti“.
2016 – 2017 m. – po reguliaraus sezono likę ketvirtoje vietoje ir abu kartus įveikę A. Sireikos KA – „Pramuštgalvis“ ekipą, septyniolikmečiai Tornado KM – „Viči“ krepšininkai vėl prasibrovė iki geriausiųjų ketvertuko. Deja, tai buvo vienas iš tų skaudžių finalinių ketvertų, kada namo grįžti teko tuščiomis.
2017 – 2018 m. sezoną Tornado KM – „Viči“ pasitiko su dideliais pokyčiais. Ilgametis komandos lyderis T. Kupstas išvyko mokytis į užsienį, tačiau jo vietą komandoje užėmė legionierius, aukštaūgis K. Lootus. Metai tikrai nebuvo lengvi ir, pasibaigus reguliariajam sezonui, Š. Zablockio auklėtiniai buvo įsitaisę vos šeštoje turnyrinės lentelės vietoje. Atkrintamosios laukė su tikrai stipria „Visi kartu“ ekipa be aikštelės pranašumo. Po pirmųjų nesėkmingų rungtynių, kitas dvejas komanda laimėjo ir pasiėmė kelialapį į finalinį ketvertą. Pusfinalyje tornadiečių laukė stiprus varžovas – Sabonio KC ekipa. Reguliariajame sezone žaidę be lyderio M. Arlauskio, svarbiausioms rungtynėms surinko visą komandą ir, deja, Š. Zablockio auklėtiniai įsisiautėjusio talento sustabdyti nepajėgė. Bronzinėje dvikovoje laukė Biržų SM – „Šalva“ krepšininkai, prieš kuriuos reguliariajame sezone pergalių iškovoti nepavyko. „Po pusfinalio pralaimėjimo atsigauti nebuvo lengva, tačiau žinojome, kad mūsų šansas kovoti dėl medalių dar neprarastas, tad galvojome tik kaip laimėti rungtynes dėl bronzos, – pasakojo kauniečių žaidėjas K. Babušis. – Oponentai buvo tikrai stiprūs, sezone su jais buvo sunkiau, tačiau mes buvome labai susikoncentravę ir norėjome tik pergalės. Turėjome iš žaidimo „išjungti“ jų lyderį ir nors pradžioje tai sekėsi sunkiai, tačiau vėliau su tuo susitvarkėme. Gerai gynėmės, o po priešininkų klaidų galėjome greitai užpulti, sumetėme metimus tad, manau, kad tai ir lėmė pergalę. Visi norėjo sezoną užbaigti pergale, norėjome medalių, tad pirmą kartą užsikabinti bronzos medalį yra tikrai džiugu“.
„Kaip ir sakiau prieš sezoną, tikslas buvo finalinis ketvertas, - kalbėjo komandos treneris Šarūnas Zablockis. – Žinoma, kai patekome į ketvertą, jau norėjosi ir medalį užsikabinti. Gaila, kad nepasisekė perlipi pusfinalio barjero, tačiau džiaugiamės iškovoję bronzos medalius. Sezono pradžioje daugelis skeptikų kalbėjo, jog netekę vieno iš savo komandos lyderių, mes labai susilpnėjome ir apie medalius galime tik pasvajoti. Neslėpsiu, jog tokios kalbos mums visiems suteikė dar daugiau motyvacijos eiti į priekį. Dėkoju vaikinams, kurie kovojo, „lipo iš duobių“, dėjo visas jėgas, kad šiandien galėtumėme džiaugtis tokiu rezultatu, kokį turime.
„Per tiek metų, yra tiek istorijų, kad būtų galima parašyti knygą, - trumpai apžvelgti visus metus sakė pakalbintas treneris Šarūnas Zablockis. – Buvo visko ir traumų ir konfliktų, tiek su vaikais, tiek su tėvais. Tikrai galima romaną rašyti. Kas liečia krepšinį, tai visi sezonai buvo sudėtini. Lengvų nebuvo. Kad ir „Pirmajame iššūkyje“, kai pirmas rungtynes pralaimėjome Jonavos SC 18 taškų skirtumu, o antrąsias laimėjome dvigubai ir papuolėme į pirmą divizioną. Neprisimenu nei vieno lengvo kelio į finalinius ketvertus. Aišku, buvo šiokio tokio spaudimo dėl rezultatų ar dėl kai kurių žaidėjų, tada reaguodavau vienaip, dabar į viską jau žiūrėčiau kitaip. Buvo ketvertų, kada likdavome be medalių. Manau, visi tie pralaimėjimai mus kažkiek užgrūdindavo, priversdavo tobulėti, dirbti rimčiau ir daugiau. Man asmeniškai nuo to būdavo tik įdomiau, nors, nemeluosiu, užėmus ketvirtąją vietą tikrai būdavo liūdna. Tik ilsėtis ir liūdėti laiko nebūdavo, todėl kasmet augdavome. Nors dalyvavome beveik visų amžiaus grupių čempionatų ketvertuose, nėra vieno recepto, kaip ten patekti. Visi papuolimai turėjo savo skirtingas istorijas, tik pagrindiniai veikėjai daugmaž tie patys. Manau, niekada nebuvome priklausomi nuo vieno žaidėjo, visi komandoje buvo svarbūs. Labai gerai prisimenu, kai laimėjome pusfinalį prieš Š. Marčiuliokio KA be traumuoto Nedo ir dar keleto rotacijos žaidėjų, o vienintelį kartą į ketvertą nepapuolėme, kai visi „kėlė“ T. Kupstą ir jis žaidė geriausią savo sezoną. Jam išvykus į JAV, daugelis nurašė mūsų komandą, o tą sezoną mes iškovojome bronzos medalius. Visi žaidėjai, kurie žaidė šioje komandoje, buvo geri, kad ir kas ir kaip apie juos kalbėdavo. Įdėjome labai daug darbo. Atostogų metu sportuodavome po du kartus per dieną, paaukodavome daug savaitgalių, dirbdavome rytais prieš pamokas, individualiai, nors ne visiems tai patikdavo. Pats daug domėjausi ir analizavau mūsų žaidimą, nebijodavau klausti patarimų vyresnių kolegų ir su laiku vis labiau išmokdavau išgirsti tai, ko reikia. Vis tik žiūrint bendrai, visus tuos metus džiugino pats procesas. Matėsi tiek vaikų, tiek komandos, tiek paties tobulėjimas, nauji iššūkiai, kelionės ir kiekviena treniruotė. Vaikai per tiek metų labai pasikeitė, manau, didžioji dalis jų gerame kelyje. Pats pridariau klaidų, kurių nebekartočiau. Aišku, patirties buvo mažiau, bet paaugau pats kaip treneris. Kai pagalvoju kiek dirbdavau prieš 10 metų, tai dabar dirbu dvigubai tiek. To norėčiau palinkėti visiems – kiekvieną dieną tobulėti, išklausyti patarimų, išmokti priimti kritiką, o, jei aplanko abejonės, kaip būdavo ir mums, klausyti savo širdies, o ne kitų“.
“Didžiuojamės 2000 – metų karta, – sakė mokyklos direktorius Dainius Čiuprinskas. – Ji visada buvo lyg ledkalnio viršūnė mūsų mokykloje. Manau, kad tie geri rezultatai buvo pasiekiami kartu sudėjus sunkų darbą – tiek krepšinio salėje, tiek fizinio rengimo treniruotėse, tiek vaikų ir trenerio entuziazmą, tiek pozityvų tėvų požiūrį ir palaikymą. Visa tai davė tikrai gerą impulsą pastoviam geram rezultatui. O dabar tik lieka stebėti individualias žaidėjų karjeras ir laukti kol jie mus nustebins vyrų krepšinyje“.
