Čempioną auginantis Kęstutis Burokas: kalbėkitės su savo vaiku

    Ramas Burokas trenerių yra giriamas dėl savo darbo etikos (taip pat žaidžia už metais vyresnių vaikinų komandą, kurios treneris Tomas Rakauskas) ir sunkaus darbo treniruočių metu. Jauno žaidėjo didžiausias užnugaris jį nuolat palaikantis tėtis Kęstutis. Pakalbinome žaidėją ir jo tėtį, norėdami sužinoti kaip auginami čempionai, su kokiais sunkumais ir iššūkiais susiduria tėvai auginantys sportinėmis savybėmis išsiskiriančius vaikus. Tikimės, kad jų pavyzdys įkvėps ir kitus.

    

    - Visų pirma tai sveikinu tapus Lietuvos čempionu ir gal galėtum papasakoti, kaip prasidėjo tavo kaip krepšininko kelias?

    R. B.: Pradėjau eiti į krepšinio treniruotes pirmoje klasėje, pas trenerį Donatą Mikulevičių. Pas jį treniruotes lankiau berods tris metus. Sekėsi gerai, laimėjom „tornadukų“ turnyrą ir vėliau perėjau pas trenerį Aivarą į 2008 m. rinktinę.

    K. B.: Aš visą gyvenimą žaidžiau futbolą, todėl Ramas pirmiausiai lankė futbolą. Dar vaikai darželyje nėjo į jokius būrelius, o Ramas jau spardė kamuolį. Bet lankydamas futbolą jis išsiskyrė ūgiu. Visi jo komandos draugai Ramui buvo iki pečių. Todėl pradėjom domėtis galimybe lankyti krepšinį. Kaip tik tuo metu persikraustėm gyventi į Šilainius, šalia namų vyko treniruotės, taip Ramas ir atsidūrė krepšinyje.

    - Ar pradėjus žaisti krepšinį viskas taip gerai sekėsi iš karto ar reikėjo kažkiek laiko?

    R. B.: Laiko reikėjo, aš kai atėjau iš futbolo, nelabai supratau krepšinio kaip žaidimo, nežinojau taisyklių, kaip viskas vyksta. Vėliau, perėjus žaisti į rinktinę, vėl reikėjo kažkiek laiko. Nes pasikeitė ir treneris, ir komandos draugai. Reikėjo priprasti.

    - Kuomet buvęs sportininkas mato, jog jo vaikui sekasi pasirinkta sporto šaka, kaip jis į tai reaguoja? Dalinat sūnui patarimus?

    K. B.: Patarimų krepšinyje nedalinu, tam yra treneris. Aš kaip tėtis visada stengiuosi motyvuoti vaiką, kad stengtųsi treniruotėse. Nežinojau kaip vyksta krepšinio treniravimas, kokios tos treniruotės turi būti, todėl man ir pačiam buvo labai įdomu po darbų stebėti kaip viskas vyksta. O kad sūnui sekasi ar nesiseka, geras jis ar ne, taip pat nežinojau, nes buvo visai kita sporto šaka. Mano tikslas buvo vienas, kad vaikas treniruočių metu atiduotų visas jėgas ir jų nepraleidinėtų. Taip pat bandžiau sudominti krepšiniu, kad be treniruočių žiūrėtų rungtynes, laisvu laiku galvotų apie jį.

    - Tai kaip suprantu, bandot išugdyti sportininko charakterį?

    K. B.: Na taip jau pas mus šeimoje yra. Jei kažko imiesi, daryk tai iš visos širdies, tikėk tuo ką darai.

    - Kuomet kalbinom Paulių Murauską „Tornado“ podkaste, jis minėjo, kad po „Pirmo iššūkio“ čempionato kuriame varžosi dvylikamečiai, jis susilaukė dėmesio net iš užsienio komandų, kurios kvietė jį rungtyniauti ir gyventi pas save. Ar tokio dėmesio susilaukia ir Ramas?

    K. B.: Buvo labai keistų kvietimų, bet netiesiogiai kalbant su tėvais, o kalbinant naudojantis socialine erdve. Nežinau kokiu pagrindu ir ko vedami tie žmonės taip bando kalbinti jaunus žaidėjus, kurie šiaip dar yra vaikai, nepilnamečiai. Mano nuomonė yra tokia, kad mus atstovauja krepšinio mokykla, treneris ir turi būti kalbama su jais, jie geriausiai žino kas žaidėjui yra geriausia ir toks elgesys mažų mažiausiai keistas.

    - Sugrįžkime prie finalinio ketverto. Kaip pavyko susitvarkyti su įtampa jo metu?

    R. B.: Man labiausiai įsiminė pačio finalinio ketverto atmosfera. Įtampos buvo nemažai, bet su ja tvarkytis pavyko pakankamai gerai, dirbom šį sezoną su sporto psichologu, jis buvo davęs patarimų kaip elgtis tokiose situacijose ir tais patarimais pasinaudojau.

    - O kada žaisdamas pirmą kartą pagalvojai, kad viskas, bus pergalė?

    R. B.: Turbūt likus 1,5 minutės, kai Zigmas išrašė bloką. Tada pajutau, kad čia yra labai didelis žingsnis link pergalės.

    - Kuomet žaidi Lietuvos čempionate, matai, kad ne vienas toks geras žaidėjas yra kaip Ramas Burokas. Kaip tvarkaisi su šituo dalyku, kai gauni rimtos konkurencijos?

    R. B.: Aš šiais metais žaidžiu ir už 2007 m. komandą. Tame čempionate žaidžia žaidėjai ne tik didesni už tave, bet ir daug geresni. Ir žaidimas ten man didina pasitikėjimą savimi, ten pažaidus, su bendraamžiais žaisti tampa tik įdomiau.

    - Jūsų kitas sūnus - Vytis, taip pat žaidžia krepšinį, 2010 m. komandoje, kurią taip pat treniruoja Aivaras Grigaliūnas. Ar Vytis pasirinko krepšinį dėl ūgio, kaip ir Ramas ar pamatęs, kad broliui gerai sekasi?

    K. B.: Vyčio istorija labai įdomi. Jis į mokyklą pradėjo eiti ankščiau, nuo 6 metų, bet ir būdamas jaunesnis jis klasėje aukščiausias. Bet nepaisant to jis labai norėjo pabandyti ir futbolą, nors jau lankė krepšinio treniruotes. Ir čia labai nustebino iš gerosios pusės treneris Donatas Mikulevičius, kuris leido Vyčiui pabandyti futbolą. Vytis lankė futbolą pusę metų ir kai pats vaikas apsisprendė, kad krepšinis jam visgi arčiau širdies, Donatas vėl jį priėmė į treniruotes. Dabar jis lanko krepšinį ir yra labai laimingas.

   

    K. B.: Pokalbį? Jau kitą dieną teko kalbėtis (šypsosi). Po finalinio ketverto jie žaidė pusfinalį miesto pirmenybėse ir jau ten visi dalykai išryškėjo. Teko ir treneriui ir tėvams užsiimti edukacija, nes aikštelėje viskas labai puikiai matėsi. Bet iš kitos pusės tai yra normalu. Būtų naivu tikėtis, kad bus kitaip. Todėl tam mes ir esam šalia, kad parodytumėm, pamokytumėm kas yra gerai, o kas yra blogai ir tikiuosi vaikas tai supranta ir nori iš tokių situacijų pasimokyti. Turėsim daug darbo tiek treneris, tiek tėvai, tiek tas pats sporto psichologas.

    - Pokalbio metu vis paminimas sporto psichologas. Kokia buvo tėvų reakcija, kuomet sezono metu sužinojote, kad komanda dirbs su šiuo specialistu?

    K. B.: Buvo didelis džiaugsmas. Šeimoje turim psichologų, šeima žino puikiai šių specialistų naudą. Taip pat supratom, kad krepšinio mokykla labai stipriai eina į priekį, jei priima tokius sprendimus.

    - Ir pabaigai, ką galėtų palinkėti Ramas sportuojantiems krepšinį, kad taptų tokiu kaip tu ir ką galėtų patarti tėtis, kad šeimoje užaugtų čempionas?

    R. B.: Išsireikalaukite iš savęs maksimumo visur. Reikia atiduoti 100 proc. savęs, norint pasiekti rezultato. Ir reikėtų pradėti pirmiausia nuo treniruočių. Uždavė treneris padaryti 10 atsispaudimų, padaryk 12 ir taip visada save stumt į priekį.

    K. B.: Aš visada galvoju, kad sportas padeda mokykloje ir gyvenime. Disciplina, tikslo siekimas, charakterio formavimasis vėliau padeda gyvenime. Todėl labai svarbu, kad ir tėvai, ir vaikai turėtų tikslus ir jų kartu siektų. Bet tuo pačiu reikia nepamiršti, kad krepšinis tik žaidimas ir čia ne vieta pykčiams. Krepšinio žaidimas tokiame jauname amžiuje turi pasitarnauti tam, kad vaikas laimingai praleistų vaikystę ir žaisdamas pasidėtų pamatus savo asmenybei.

    - O kaip neperspausti? Būna tėvai per daug ima tikėtis ir reikalauti iš savo vaikų, ypač jei jiems gerai sekasi?

    K. B.: Kalbėkitės. Labai paprastai. Kalbėkitės su savo vaiku, paklauskite kaip jis jaučiasi. Ir atsakymas „gerai“ netinka. Kalbantis labai svarbu ir išgirsti ką vaikas sako. Čia padeda ir pokalbiai su treneriu. Tada viską susumavus ieškome geriausio sprendimo. Ramas žaidė šiais metais per du čempionatus ir ne po mažai minučių, mokykloje reikia mokytis, kartais būna sunkesnių momentų, būna nuovargio. Todėl labai svarbu būna žinoti, kaip vaikas jaučiasi ir kuo gali jam padėti.