Jonas Valančius - jaunasis krepšinio perliukas padėjęs trims komandoms pasiekti aukščiausią divizioną

2023 liepa 03 d., pirmadienis

Jonas Valančius po pasibaigusių Lietuvos moksleivių krepšinio lygos (MKL) “Pirmojo iššūkio” čempionato finalinių rungtynių kėlė į viršų nugalėtojų taurę, kuri po to dar ilgai liko jo rankose, nes daugelis norėjo su juo ir čempioniška taure nusifotografuoti. Nors U12 čempionate atrodytų ne vieta kalbėti apie patirtį, bet būtent Jonas iš visų tą dieną aikštelėje buvusių keturių komandų žaidėjų atrodė užtikrinčiausiai ir tai didele dalimi buvo dėl jo sukauptos patirtis.

Jaunasis krepšinio mokyklos “Tornado” krepšinio perliukas ne tik savo komandą nuvedė ant aukščiausios apdovanojimo pakylos, bet taip pat padėjo ir kitoms dviems “Tornado” KM komandoms iškovoti vietą MKL aukščiausiame divizione. Pirmiausia tai pavyko padaryti su dviem metais vyresniais Tornado KM I-„VS Sistemos“ krepšininkais, kuriuos treniruoja Mantas Lauraitis. Po metų jau su metais vyresniais Tornado KM I - „Fudo“ krepšininkais, kuriuos treniruoja Aivaras Grigaliūnas.

Tuomet kai jo bendraamžiai prieš finalinį U12 “Pirmojo iššūkio” čempionato ketvertą kovojo su pirmą kartą tokių rungtynių svarbą keliančiu jauduliu, Jonas darė dalykus, kurių reikėjo komandos pergalėms pasiekti, jaudulį pastūmęs į antra vietą. Finalo dieną, kuomet rungtynių rezultatas buvo toks, kad kas taps rungtynių nugalėtoju klausimų nebekilo, skanduojant Jono vardą galėjai girdėti ne tik susirinkusius “Tornado” KM fanus, bet ir priešininkų komandos žaidėjus, kurie laukė apdovanojimų dėl trečios vietos. Tokią pagarbą jis užsitarnavo savo žaidimu ir elgesiu už aikštelės ribų.

O viskas prasidėjo, kai Jonas Valančius atėjo pirmą kartą į krepšinio treniruotę būdamas vos ketverių. Jį į treniruotę atvedusi mama nedrąsiai paklausė ar priimtų tokį mažą į treniruotę. Tuomet treniruotę vedęs Modestas Gailiūnas, kuris treniravo ir Jono vyresnį brolį Roką, leido pabandyti. Ir tas pabandymas virto į kasdienes treniruotes ir neišėjimą iš salės. Jonas ateidavo pirmas į salę ir išeidavo paskutinis, o po kelių metų pasilikdavo treniruotėse kur treniravosi ir vyresnio brolio komanda, bet ne kaip žiūrovas, o kaip pilnateisis komandos žaidėjas, kurį mielai į komandą rinkdavosi vyresni žaidėjai, kuomet skirstydavosi žaisti penki prieš penkis. Formuojant 2009 gim. metų komandą treneriui Modestui neliko nieko kito kaip pasiūlyti pabandyti patekti į dvejais metais vyresnių žaidėjų rinktinę ir kaip žinot jam tai pavyko padaryti puikiai.

- Ar prisimeni savo pirmą treniruotę?

- Ne, savo pirmos treniruotės neprisimenu. Berods keturių pradėjau lankyti treniruotes ir pirmi dalykai ką prisimenu iš krepšinio tai, kad treniravausi su broliu.

- Kodėl pasirinkai krepšinio treniruotes, o ne kitą sporto šaką?

- Mano brolis žaidė ir aš norėjau jo raginamas išbandyt save krepšinio aikštelėje.

- Kaip sureagavai kai treneris pasiūlė prisijungti prie dviem metais vyresnių rinktinės?

- Šeimoje visi sutiko pozityviai ir džiaugėsi manim, o aš turėjau šiokių tokių abejonių. Atrodė, kad amžiaus skirtumas didelis, galiu gauti mažiau žaisti ir atsilikti nuo bendraamžių, bet praėjus šiek tiek laiko galiu pasakyt, kad tai buvo labai geras sprendimas.

- Kaip tau sekėsi žaidžiant už dviem metais vyresnius?

- Viskas buvo gerai, aš stengiausi kiekvienoje treniruotėje, žaisdavau starto penkete, komanda TOP16 etape iškovojo dvi pergales ir patyrė vieną pralaimėjimą ir pateko į A divizioną, todėl viską vertinu tik gerai.

- Kaip prisimeni etapą su 2010 m. gim. komanda?

- Treneris Mantas (2009 m. gim. komandos treneris) pasakė, kad man bus per sunku žaisti su dviem metais vyresniais krepšininkais aukščiausiame divizione, tuomet pradėjau treniruotis ir žaisti su 2010 m. gim. komanda. Buvo įdomus sezonas, žaidėme gerai, bet jis buvo nutrauktas dėl pandemijos. Tačiau komanda pateko į A divizioną ir tai labai geras rezultatas.

- Kaip vyko perėjimas į savo amžiaus komandą?

- Sezono pradžioje treniravausi tik su 2010 m. gim. komanda, o rungtynėse žaidžiau už abi komandas, bet vėliau treneris Donatas sudėliojo taip, kad kuo daugiau treniruočių būtų su 2011 m. gim. komanda ir taip palaipsniui vis daugiau atstovavau savo amžiaus komandai.

- Kaip pats vertini tiek savo tiek komandos pasirodymą šiais metais? Kada pajautėt su komanda, kad galite toli nueiti?

- Na tokio sezono, kris baigiasi pergale finale, vertinti blogai niekas negalėtų. Aš pats pridariau begalę klaidų, tikrai galėjau geriau sužaisti, bet ir to užteko, kad laimėtumėme, todėl viskas gerai. Kad galime kažką pasiekti tikėjome visada, treneris Donatas tam mus nuteikinėjo, niekada nekeldavo mažų tikslų, visada stumdavo link pačių aukščiausių, bet mes tai darėm tyliai, komandoje, žingsnis po žingsnio, gal todėl ir pavyko. Nes tikrai buvo ir sunkių, ir sudėtingų rungtynių.

- Kas buvo sunkiausia šiame sezone?

- Finalinis ketvertas. Žinojau kas laukia. Žinojau, kad varžovų gynyba koncentruosis į mane, kad sunkiais momentais komanda žiūrės į mane ir man reikės ją patempti. Tai šiek tiek slėgė ir reikėjo tvarkyti su tuo. Tai ir buvo sunkiausia.

- Kokią vasarą suplanavęs Lietuvos čempionas?

- Kelias savaites pailsėsiu ir kibsiu į darbus. Dirbsiu individualiai, rugpjūtį laukia stovykla Ignalinoje, kur su komanda ruošimės sezonui.

- Kaip reaguoji į tuos palaikymo šūksnius per rungtynes tiek iš savo komandos fanų tiek iš varžovų pusės?

Rungtynių metu aš tai girdžiu, bet stengiuosi nuo to atsiriboti. Bet po rungtynių visada visiems mane palaikiusiems padėkoju, nevengiu pabendrauti su varžovų komandos žaidėjais, palaikyti draugiškus santykius. Bet neslėpsiu, visas tas dėmesys man patinka ir stumia į priekį.

- Kaip įsivaizduoji kitą sezoną. Koks scenarijus tau būtų idealus?

- Tikiuosi treneriai leis žaisti tiek už 2010, tiek už 2011 m. gim. komandas. Man idealu jei žaisčiau daug, o visa kita ateis su sunkiu darbu.

Kaip sakė pokalbio metu, taip ir po pokalbio Jonas prašė padėkoti savo šeimai, broliui Rokui, visiems treneriams, kurie su juo dirbo ir sporto psichologui, kad dabar jis yra toks, koks yra.